A. Stulginskio kelionės po Lietuvą – ir inkognito

Šiemet sukanka 130 metų, kai gimė Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Valstybės vadovu išrinktas 1922 m. gruodžio 21 d., būdamas vos 37-erių, jis tapo jauniausiu Lietuvos ir to meto Europos prezidentu.

Jauniausiam šalies vadovui ant pečių gulė jaunos šalies "valstybės rūmo statybos". Pats A.Stulginskis sakė: "Aš žinau, kad dar daug kliūčių ir vargų reikės pereiti Lietuvos valdžiai, bet tikiuosi, kad, Dievui padedant, mes pergalėsim visur kliūtis." Šias kliūtis jis bandė įveikti ne tik posėdžiaudamas sostinėje, tačiau ir keliaudamas po Lietuvą.

Per šešerius (įskaitant prezidento pareigų ėjimą Steigiamojo Seimo laikotarpiu) prezidentavimo metus A.Stulginskis su įvairiais vizitais aplankė daug Lietuvos miestų ir miestelių. Skirtingai nuo kitų prezidentų, rengusių specialius turus po Lietuvą, A.Stulginskio kelionės buvo pavienės ir tikslinės. Šios kelionės daug pasako apie patį prezidentą, jo valstybinius prioritetus, vykdomą politiką ir pačią jo asmenybę. Taigi kur, kodėl ir kaip keliavo prezidentas A.Stulginskis?

Prezidentui – kareiviškos košės

1922 m. atidarydamas Steigiamąjį Seimą A.Stulginskis ypač didžiavosi Lietuvos kariuomenės indėliu įtvirtinant šalies valstybingumą: "Narsi mūsų kariuomenė jau suskubo pašalinti iš mūsų krašto kai kuriuos priešus ir tikimės, kad ji nepadės ginklo tol, kol visa Lietuva bus atvaduota. Garbė narsiajai Lietuvos kariuomenei!"

Pirmąją savo darbo dieną parlamente ypač pabrėžęs jaunų Lietuvos ginkluotojų pajėgų reikšmę, A.Stulginskis vėliau lankėsi ne viename kariuomenės renginyje. Viena populiariausių progų – kariuomenės pulkų šventės. 1921 m. birželį A.Stulginskis kareivišką košę iš lauko virtuvės valgė per tuo metu Alytuje dislokuoto 6-ojo pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margio pulko šventę. Vėliau Lietuvos kariuomenės pulkus 1922 m. A.Stulginskis lankė Gelvonuose (Ukmergės apsk.), 1925 m. – Panevėžyje.

Dvasiai ir kišenei

Pulkų švenčių programos būdavo panašios. Ryte dažniausiai laikytos pamaldos, vėliau buvo numatytas prezidento ir kitų garbių svečių sutikimas, paradas, po to – kareivinių apžiūrėjimas ir pietūs vainikais ir žolynais išpuoštose kareivinių prieigose. Pavakarę rengti koncertai, sporto šventės.

Lankantis 1-ajame pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulke A.Stulginskiui teko stebėti kariškių bėgimo varžybas, kuriose bėgo "du kareiviai, atsigręžę vienas į kitą užpakaliu", arba "jojimo ant futbolo" rungtį. Anot amžininkų, šios rungtys "sudarė daug gero ūpo svečiams". Vakare dažniausiai buvo rengiami spektakliai ir iškilminga vakarienė. Neretai šventės baigdavosi tostu už prezidentą. Vėlyvą vakarą namo valstybės vadovas buvo išlydimas garsiu "valio".

Prezidento apsilankymas kariuomenės pulkuose buvo reikšmingas pirmiausia tuo, kad suteikė pulko šventei ypatingai iškilmingumo. 1925 m. lankant 4-ąjį pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką Panevėžyje spauda rašė: "Į iškilmes atvyko net pats J. Eks. Respublikos Prezidentas A.Stulginskis, lydimas aukštų pareigūnų. Pulkas ir visi panevėžiečiai tuo vyriausybės užjautimu buvo patenkinti. Miestas pasipuošė vėliavomis, kai kur žalumynais, kas dar labiau kėlė visų nuotaiką ir šventės iškilmingumą."
Prezidento kalbos šių švenčių metu įkvėpdavo patriotiškumo, kėlė karių motyvaciją ir vis priminė opią istorinės sostinės Vilniaus netekties problemą. Tiesa, lankydamasis Panevėžyje A.Stulginskis karius paskatino ne tik kalbomis, bet ir materialine paskata – paaukojęs 100 litų.

Rūpinimasis kaimu ir gamta

Dar viena ypač svarbi besikuriančios valstybės užduotis, kurią savo kalbose pažymėdavo A.Stulginskis, – atgaivinti žemės ūkį ir įvykdyti žemės reformą. Tai ypač rūpėjo Halės institute agronomiją studijavusiam prezidentui.

Pagal 1922 m. Steigiamojo Seimo Žemės reformos įstatymą dvarų žemė turėjo būti išdalyta bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, kariams savanoriams. Vykdant reformą tuometis žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius kviesdavo prezidentą į apžvalginius turus po Lietuvą. Norėdami patirti, ką mano paprasti žmonės apie vykdomą reformą, labai dažnai keliaujantieji netgi neprisipažindavo, kas jie tokie. Tačiau kartą važinėjant po Marijampolės apskritį ir stebint, kaip kaimuose sekasi vykdyti žemės reformą, "sužinoję kalbamieji naujakuriai, kas yra jų lankytojai, kaip daugely vietų, puolėsi bučiuoti jiems rankas ir siekė kojų".

Po šios kelionės grįždamas namo prezidentas automobilyje džiaugėsi, ką pamatęs: "Tai, ką esu šiandien matęs, galutinai sugriovė manyje baimę dėl žemės reformos pasekmių. (...) Aš grįžtu patenkintas. Po šios kelionės vienu slogučiu, varginusiu mano širdį, sumažėjo."

Prezidentas domėjosi ir žemės ūkio specialistų rengimu. 1923 m. A.Stulginskis išsirengė į Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokyklos pirmosios agronomų ir girininkų laidos išleistuves, kuriose sveikino jaunuosius specialistus. Po metų prezidentas pasirašė Dotnuvos žemės ūkio akademijos statutą.

A.Stulginskis taip pat dalyvavo įvairiuose gamtos apsaugą ir tyrimus populiarinančiuose renginiuose. Pavyzdžiui, kartu su žmona vyko atidaryti medelių sodinimo šventės. 1923 m. A.Stulginskiui buvo patikėta įmūryti kertinį akmenį į Kauno botanikos sodo oranžerijos pamatus. Kiekvienąkart prezidento dalyvavimas padėdavo atkreipti visuomenės dėmesį į opias problemas, paskatindavo susitelkti ir bendrai jas išspręsti.

Kelionė į Žemaitiją

Į tolimesnius Lietuvos kampelius A.Stulginskis keliaudavo geležinkeliu, į trumpesnes keliones leisdavosi automobiliu. Tad susisiekimo tinklų plėtra buvo dar viena prioritetinė sritis.

Keletą metų Lietuvos valdžia planavo sujungti Žemaitiją geležinkelio tinklu. Dar 1923 m. su Didžiąja Britanija buvo bandoma susitarti dėl paskolos geležinkeliams Lietuvoje tiesti. Deja, Seime atsiradus prieštaraujančiųjų šiai idėjai, Vakarų Lietuvos geležinkelio tinklo plėtra vis buvo atidėliojama.

Galiausiai 1926 m. gegužę atidaryta Telšiai–Amaliai geležinkelio linija, į kurios atidarymą atvyko ir prezidentas. A.Stulginskį pasitiko miesto bendruomenė, moksleiviai, įvairių įstaigų atstovai. Savo kalboje jis įvardijo geležinkelio atidarymo "faktą kaip naują Lietuvos laimėjimą", o pietų metu dar pridūrė, kad labai džiaugiasi, jog Lietuva "metai iš metų sveiksta ekonomiškai, taip pat ir morališkai".

Palanga–Kaunas–Palanga

Kaip ir daugelis ano meto politikų, visuomenės ir kultūros veikėjų, vasarą A.Stulginskis keliaudavo atsipūsti į Lietuvos pajūrį – Palangą. Šio miesto prijungimas prie Lietuvos 1921 m. buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos valstybės teritorinių laimėjimų.

Deja, dažnai pasitaikydavo, kad poilsio A.Stulginskis čia nerasdavo. Nuvykus į Palangą, jam ne kartą yra tekę grįžti į sostinę spręsti vidaus ar užsienio politikos problemų. O kartais ministrai ir kiti prezidento patarimo ieškantys žmonės atvykdavo posėdžiauti ir į jo vilą Palangoje.

Į vizitus pas prezidentą į pajūrį orlaiviu yra lėkę kariuomenės atstovai, ministras pirmininkas ir kiti. Tiesa, pašmaikštaujant galima teigti, kad už sutrukdytas atostogas prezidento žmona Ona Stulginskienė 1925 m. bent jau gavo šiokią tokią kompensaciją – vienas iš svečių surengė jai skrydį lėktuvu virš jūros.