Studentai V.Tetenską švelniai vadina tėtuku

Klaipėdos universiteto Menų fakultetui jis vadovauja ketvirtus metus, Liaudies muzikos katedrai – dvidešimt ketvirtus, vis dar dėstytojauja ir per parą miega vos kelias valandas.

Tačiau iki šiol iš rankų nepaleidžia dailios dūdelės – birbynės. Sako, kad dėl jos net dekano kėdės galėtų atsisakyti. Prieš kelias dienas už ištikimybę menui prof. Vytautas Tetenskas buvo apdovanotas premija. Kol kas studentų tėtuku vadinamas muzikantas nežino, kaip išleis gautus dešimt tūkstančių litų. Gal padės Londone gyvenančiam sūnui – palengvins būsto paskolos naštą, gal persės į naujesnį automobilį, nors ir dabar neblogą vairuoja, gal investuos į tėviškėje likusią sodybą, kuri akyse trūnija...

- Per gyvenimą Jus lydi birbynė. Kodėl pasirinkote būtent šį paprastą instrumentą?

- Stodamas į birbynės specialybę, pats jos akyse nebuvau matęs. Vaikystėje grojau armonika ir akordeonu. Baigęs aštuonias klases, kaip ir visi kaimo vaikai, pamaniau, kad mokslų man nereikia, todėl ėjau dirbti. Tėvelis dirbo kolūkio fermoje, tad mes su broliu padėjome jam šerti ir girdyti veršiukų bandą. Kai po kelių mėnesių ant delnų atsirado šakių paliktos nuospaudos ir pūslės, vis dėlto persigalvojau ir nusprendžiau mokytis. O kitame kaime gyveno buvusi mano bendraklasė, kuri tuo metu Vilniuje jau mokėsi aukštesniojoje muzikos mokykloje – kanklėmis grojo. Paprotino ir mane stoti, tik į birbynės specialybę. Net nežinojau, kaip tas daiktas atrodo. Kai rugsėjo 1-ąją pamačiau tą dūdelę, pagailėjau savęs – nejaugi ketverius metus reikės ja groti... Tačiau vėliau taip pamėgau birbynę, kad net stojau į konservatoriją. Pradėjau koncertuoti, atsivėrė platesnės galimybės. Jeigu ne ta mergina iš gretimo kaimo, nežinau, kaip viskas būtų buvę.

- Prieš kelias dienas gavote apdovanojimą už mokslo ir meno pasiekimus. Neabejoju, kad tai ne pirmas Jūsų įvertinimas – kokių dar buvo?

- 1990-aisiais man buvo suteiktas nusipelniusio artisto vardas. Gal kas ir sakys, kad čia sovietinis apdovanojimas, bet juk ir tais laikais titulų šiaip sau niekas nedalino. Esu tarptautinių ir šalies konkursų laureatas. Trofėjų – diplomų ir taurių – turiu visą kolekciją.

- Gal skaičiavote, kiek turėjote koncertų?

- Man atlyginimas mokamas ne tik už pedagoginę, bet ir už meninę veiklą, todėl privalau atsiskaityti. Vedu statistiką – skaičiai išties įspūdingi: turėjau 220 solinių koncertų ir per du tūkstančius pasirodymų su keliais kūriniais, su įvairiais orkestrais.

- Daug koncertavote užsienyje. Kokiose šalyse teko groti?

- Gal būtų lengviau išvardinti, kuriose neteko. Buvau JAV, Kanadoje, praktiškai visoje Europoje. Gaila, bet neteko lankytis Bulgarijoje, Turkijoje, Graikijoje. Norėčiau kada nuvažiuoti.

- Gal apsilankysite per artimiausias atostogas?

- Atostogas paprastai leidžiu tėviškėje. Ji man atstoja visus šiltuosius kraštus. Kaišiadorių rajone, Krušonių kaime liko sodyba. Tėveliai jau mirę, broliai taip pat anksti išėjo. Gaila, kad nuvažiuoti ten galiu nedažnai, o negyvenama troba nyksta, trūnija akyse. Jau ir grybelis grindyse įsimetė. Skauda širdį bežiūrint. Kai tik baigiasi egzaminai – iškart lekiu ten. Kelionė netrumpa – vis dėlto trys šimtai kilometrų, tad neprivažinėsi. Buvo mintis viską parduoti, bet sodyba savomis rankomis statyta, tame krašte palaidoti tėvai, broliai.

- Birbyne turbūt grojate kasdien?

- Kaip išeina. Kartais visai neužtenka laiko – daug jo atima dekano ir katedros vedėjo pareigos. Paprastai groju arba anksti rytą, arba pasilikęs po darbo.

- Vadinasi, grojate ne namie?

- Anksčiau grodavau namie, bet jau nebe. Turėjau tokią kaimynę, kuri šluota taip grindis trankė, kad man ant galvos kalkės byrėdavo. Nors ir ne žemaitis esu, bet užsispyręs – vis tiek grodavau. Buvo ir miliciją iškvietusi, tačiau visi kiti kaimynai atsakė, kad mano muzika jiems netrukdo. Galop nusprendžiau tos kaimynės nebekankinti, vėliau neblogais draugais su ja tapome. Dabar net instrumento namo nesinešu – repetuoju vietoje.

Nors to laiko nedaug. Štai ir vėl stalas užverstas popieriais, darbo planais, ataskaitomis. Turbūt net krepšinio šįvakar nepamatysiu.

- Patinka krepšinis?

- Dar klausiate. Tai mano liga. Jeigu nebūnu namie, paprašau žmonos, kad įrašytų, – peržiūriu vėliau. Nors ūgis ir nelabai tinkamas, anksčiau ir pats pažaisdavau. Tik dabar kiek apsileidau, net svorio priaugau. Daktarai liepia susiimti, bet priaugti daug lengviau, nei numesti. Kartais pabėgioju, bet sėdimas darbas daro savo. Anksčiau nors į katedrą penktame aukšte užlipdavau, o dabar – vis rečiau. Dažniausiai iš automobilio – tiesiai į pirmame aukšte esantį dekano kabinetą.

- Laisvalaikiui, matyt, laiko neužtenka?

- Gėda prisipažinti, bet net prie jūros pirmą kartą nuvažiuoju tik tada, kai visi kiti jau būna po kelis kartus pasimaudę. Per darbus net miegu minimaliai – dažniausiai šešias valandas per parą. Džiugu bent tai, kad sveikatai miego trūkumas ir nuovargis dar neatliepė.

- Gal laikas birbynę dėti į šoną?

- Kai sutikau būti dekanu, pasakiau, kad jeigu šis darbas man trukdys groti, atsisakysiu jo, o ne birbynės. Lygiai taip pat mąstau ir dabar. Kol jausiu, kad galiu groti ir esu reikalingas, tol grosiu. Gal „nusuksiu“ kokią valandą nuo dekano pareigų, bet birbynės neapleisiu. Bent jau iki 60-ojo jubiliejaus.

- Kiek dar liko?

- Ne tiek ir daug – ketveri metai. O taip neseniai, atrodo, švenčiau 50-ąjį... Dabar ir pats įsitikinau, kad po 50-mečio metai pradeda bėgti labai greitai.

- Per šventes turbūt pradžiuginate svečius birbynės melodijomis?

- To nepraktikuoju. Prisigroju repeticijose ir koncertų salėse. Esu išleidęs septynis kompaktinius diskus – jeigu kas nori, mieliau pasiūlau pasiklausyti įrašų.

- Papasakokite apie vaikus. Ar tiesa, kad su dukra kartu grodavote?

- Taip, daug koncertų esame atgroję. Ji man akompanuodavo fortepijonu. Su ja man groti maloniausia, nes mes vienas kitą jaučiame iš pusės žvilgsnio. Šiuo metu su Rasa grojame rečiau. Ji ištekėjo, susilaukė dviejų dukrelių, tačiau jau grįžinėja į ritmą – toliau dirba muzikos mokytoja, po kelių mėnesių vėl drauge koncertuosime Klaipėdoje. Tiesa, prie mūsų prisijungs ir žentas, kuris groja marimba – tokiu dideliu mušamuoju instrumentu.

- Sūnui muzika nepasirodė įdomi...

- Jis lankė muzikos mokyklą, grojo fortepijonu, bet vėliau nusprendė tobulintis sporto srityje. Atsiklausė, ar gali mesti muziką. Nieko nepadarysi – leidau. Kam vaiką kankinti? Baigė futbolo mokyklą, žaidė daugelyje komandų, tarp jų ir „Atlante“, baigė Klaipėdos universitete kūno kultūros pedagogiką, tačiau šiuo metu su drauge išvažiavo uždarbiauti į Londoną. Pasiėmė paskolą butui, tad reikia dirbti. Toks gyvenimas.

- Koks dėstytojas esate? Toks, kuriam studentai pravardes klijuoja?

- Pravardę turiu nuo seniausių laikų, bet dėl jos nė kiek nepykstu. Mane vadina tėčiu, tėtuku. Man net malonu. Labai nemėgstu tinginių ir vėluojančių. Dirbu su orkestru – įsivaizduokite, kas būtų, jeigu visas kolektyvas lauktų vieno žmogaus! Šia prasme esu griežtas. Nors, neslėpsiu, būna, kad ir pats užstringu automobilių spūstyje.

- Ar nemažėja studentų, kurie rinktųsi studijuoti liaudies muziką, juk gyvename kapitalistinėje visuomenėje?

- Daugelis taip ir mąsto – stoja į ekonomiką, vadybą ar rekreaciją. Iškilo pavojus visoms muzikos specialybėms. Atrodys keistai, bet, manau, liaudies muzikai pavojus mažiausias. Užsieniečiai seilę varvina ir žiūri išsižioję, kaip tokia elementari dūdelė, medžio gabalas, vardu birbynė, groja tokius sudėtingus kūrinius...