Sodą R.Žadeikienė paverstų rojumi

Šeštadienio pokalbis ir svajonės apie klaipėdiečių atgaivos salą

Klaipėdos universiteto Botanikos sodo direktorę Rūtą Žadeikienę prikalbinti skirti valandėlę pokalbiui nebuvo paprasta.

Pavasaris. Augmenija veržiasi iš žiemos stingulio. Botanikos sodo darbuotojams - pats darbymetis. Tačiau pasakoti ir svajoti apie sodo ateitį jo direktorė, rodos, gali be galo.

„ Esu laiminga, kad čia dirbu. Būčiau dar laimingesnė, jei šis gamtos kampelis taptų geidžiamiausia žmonių traukos vieta, kurioje klaipėdiečiai pailsėtų nuo miesto šurmulio“, - sakė R. Žadeikienė.

Po tremties – į Klaipėdą

- Iš kur toks stiprus ryšys su žeme, gamta?

- Turbūt iš tėvų. Jie visą gyvenimą buvo ūkininkai, nors ryšį su gimtąja žeme buvo nutraukusi tremtis Sibire. Tvarkingi, gerai mokantys laukus įdirbti kaimiečiai buvo išbuožinti. Su tėvais ir man septynerius metus teko Sibire gyventi. Po tremties sugrįžti į gimtąją sodybą Tytuvėnuose mums neleido. Atsikraustėme į Klaipėdos kraštą, prisiglaudėme pas gimines.

Mano mokslai irgi susiję su žeme. Mokiausi Rietavo žemės ūkio technikume, baigiau mokslinio agronomo studijas Kauno žemės ūkio universitete. Vėliau dirbdama Tauralaukyje išbandžiau visus karjeros laiptelius – nuo agronomės iki žemės ūkio bendrovės direktorės. Kai prieš aštuonerius metus man pasiūlė vadovauti Klaipėdos universiteto Botanikos sodui, su džiaugsmu sutikau ir pratęsiau ankstesnio vadovo – profesoriaus Algimanto Olšausko pradėtą darbą.

Daug rankų darbo

- Kiek metų yra Botanikos sodui?

- Jis įkurtas prieš penkiolika metų 9,3 hektaro plote. Detaliajame plane yra užfiksuota jo plėtra – dar didesnė teritorija su takų, apšvietimo, laistymo sistemomis, naujomis oranžerijomis. Tačiau, kaip žinote, mokslo ir studijų institucijoms vis trūksta lėšų. Kai pinigų neužtenka studentų bendrabučių remontui, nesistebime, kad ir Botanikos sodui lėšų pritrūksta. Tačiau kabinamės, tikimės per projektinę veiklą gauti Europos Sąjungos finansavimą. Gal pagerės darbo sąlygos, nes dabar daug ką atliekame rankomis. Sėjame, ravime, sodiname...

- Kiek žmonių dirba Botanikos sode?

- Septyniolika žmonių prižiūrime devynių hektarų teritoriją. Tai nėra lengva. Anksčiau per viešuosius darbus gaudavome talkininkų, dabar ir šios paramos netekome. Todėl ne vien darbininkai, bet ir specialistai, administracijos darbuotojai sėja, pjauna žolę. Tai, kas išpuoselėta, nesinori apleisti.

- Pati irgi dirbate juodus darbus?

- Jei reikia, ir raviu augalus, ir geniu medžius.

Keičiasi sėklomis

- Kiek augalų puoselėjama Botanikos sode?

- Iš viso auginame 31,8 tūkstančio augalų. Žinoma, neįskaitant natūralios augmenijos. Mūsų teritorija – tarsi natūralios gamtos kampelis su bebrais, ežiais, zuikiais, stirnomis, paukščiais, žalčiais, kelių rūšių sraigėmis.

- Ar juntate, kad klaipėdiečių dėmesys Botanikos sodui didėja?

- Kasmet daugiau apsilanko ir suaugusiųjų, ir studentų, mokinių, netgi darželinukų. Kartais jų ekskursijų apsilanko po kelias per dieną. Ateina ir užsieniečiai turistai iš kruizinių laivų.

- Kuo jie labiausiai žavisi?

- Sodo lankytojams patinka pati gamta – gražiausias vingis Danės vagoje, alpinariumas, augalų įvairovė. Ją kasmet turtiname.

- Kaip?

- Bendradarbiaujame su per šešiasdešimt pasaulio botanikos sodų, keičiamės sėklomis. Tai – pats pigiausias dauginimo būdas, tačiau trunkantis ilgai. Medį užauginti reikia dešimtmečių.

Jei mano valia būtų, Botanikos sodas taptų lankomiausia klaipėdiečių vieta. Čia atsirastų oranžerijos, prieplauka, kitoje Danės pusėje – arbatinė, vaikų žaidimų aikštelės. Šeimos į Botanikos sodą galėtų ne vien atvažiuoti, bet ir atplaukti nuo Biržos tilto valtimis ar vandens dviračiais ir praleistų gamtoje visą dieną.

Lygina su kurortu

- Sakėte, kad pereinate per pievą – ir nuovargio nelieka. Gal darbas Botanikos sode neišvargina?

- Žinoma, į dienos pabaigą pavargstu, nors Botanikos sodo lankytojai sako, kad čia renkasi tam, kad pailsėtų. Dar mums pavydėdami primena, kad gyvename kaip kurorte. Bet į tą kurortą reikia įdėti daug darbo, kad čia ateinančiam žmogui būtų gera.

Po darbo ilsiuosi savo draugiškoje ir didelėje šeimoje. Kasdien susitinku su abiem vaikais, keturiais anūkais. Gyvename Tauralaukyje. Jie – sodybose, aš su vyru – bute. Daug keliaujame. Žinau visus Lietuvos kelelius, o užsienyje manęs nedomina poilsinis gulėjimas prie jūros. Svetur man svarbu suprasti, kaip ten kuriami parkai, gėlynai, ką būtų galima pritaikyti Klaipėdoje. Tos žaliosios oazės yra būtinos žmogui. Jose pabuvęs žmogus atsigauna – išsivaduoja nuo streso, įtampos. Gamta – gydytoja. Pasėdėjęs ant žolės, po beržu ar ąžuolu, paskaitęs knygą ant upės kranto žmogus pailsi nuo miesto šurmulio.

Jau nebesistebiu, kad į Botanikos sodą klaipėdiečiai ateina tiesiog pabūti. Sumoka du litus, nusiperka bilietuką ir kelias valandas skaito knygą... Gamta iš tiesų yra mūsų namai. Todėl norėčiau, kad mūsų mieste naujosios statybos neišstumtų žaliųjų oazių. Išplėstas Botanikos sodas, puoselėjamas Skulptūrų parkas, atnaujintas senasis miesto parkas, išsaugotas Girulių miškas – šios žaliosios salos yra būtinos klaipėdiečiams.