Sociologė: per pandemiją nelygybė dalį gyventojų daro labiau pažeidžiamus

„Socialinės nelygybės poveikio sveikatai klausimas gali atrodyti antraeilis siekiui pažaboti koronaviruso plitimą ir išsaugoti žmonių gyvybes, tačiau būtent nelygybė tam tikras visuomenės grupes daro itin pažeidžiamas COVID-19 atžvilgiu. Pandemija atskleidė socialinių, politinių ir ekonominių sistemų pažeidžiamumą, pagilino jau egzistuojančias socialines nelygybes, dėl ko išaugo ir biomedicininis pandemijos poveikis visuomenei. Nors amžius ir sergamumas lėtinėmis ligomis laikomi vienais pagrindinių mirtingumo nuo koronaviruso rizikos veiksnių, COVID-19 ligos riziką ir bendrą pandemijos poveikį gyventojų sveikatai svarbu įvertinti ir socialinės nelygybės aspektu“, – sako sveikatos sociologė.

Neturtingesni namų ūkiai dažniausiai patyrė nepakeliamų asmens lėšomis dengiamų sveikatos priežiūros išlaidų. Pandemija šias socialines nelygybes dar labiau išryškina.

Pavyzdžių ji randa čia pat, Lietuvoje, kur kaip ir daugumoje šalių, didžiausias mirtingumas nuo koronaviruso stebimas senyvo amžiaus gyventojų grupėse. Jų didesnį pažeidžiamumą galima aiškinti jiems būdingomis lėtinėmis ligomis, padidinančiomis mirtingumo nuo COVID-19 riziką. Tačiau senyvo amžiaus žmonės tampa pažeidžiamesni ir dėl socialinių ryšių stokos, skurdo, socialinės atskirties. Lietuva – viena iš Rytų Europos šalių, kur vyresnio amžiaus žmonės prasčiausiai vertina savo sveikatą.

„Šalyje – didžiausias skurdo rizikos lygis yra tarp 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių. Tai didina šios visuomenės grupės pažeidžiamumą COVID-19 atžvilgiu. Pavyzdžiui, JAV atkreiptas dėmesys, kad nuo koronaviruso labiausiai nukentėjo juodaodžių bendruomenės, imigrantai ir kitos socialiai bei ekonomiškai labiausiai pažeidžiamos visuomenės grupės, kurių sveikata dažnai jau ir taip prasta.

Lietuvoje dar ikipandeminiu laikotarpiu egzistavo ženklūs socialiniai gyventojų sveikatos skirtumai. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2019-aisiais gyventojų, sergančių lėtine liga ar turinčių ilgalaikių sveikatos sutrikimų, dalis žemo išsilavinimo grupėje buvo apie 50 proc., o aukšto išsilavinimo grupėje – 25 proc, ir moterys dažniau nei vyrai prireikus negavo įvairių sveikatos priežiūros paslaugų, nes neįstengė už jas susimokėti“, – atkreipia dėmesį VDU mokslininkė, dar pridurdama, jog skirtumai pastebėti ir gyventojų savo sveikatos vertinimuose. Ypač lyginant skirtingų pajamų grupes: gyventojai, kurių pajamos buvo mažesnės, savo sveikatą vertino mažiau teigiamai nei tie, kurie gauna didesnes pajamas. Tad žemesnio socioekonominio statuso grupės nepasižymi gera sveikata, ir tai jas daro dar labiau pažeidžiamas COVID-19 atžvilgiu. 

Šalyje – didžiausias skurdo rizikos lygis yra tarp 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių. Tai didina šios visuomenės grupės pažeidžiamumą COVID-19 atžvilgiu.

Anot dr. G. Baltrušaitytės, daugelyje šalių stebimos sergamumo ir mirtingumo dėl COVID-19 tendencijos rodo, kad moterų sergamumas koronavirusu – didesnis nei vyrų, bet vyrai dažniau miršta nuo jo sukeltos ligos. Šiuos skirtumus galima aiškinti mediciniškai, – kad virusas dėl tam tikrų biologinių priežasčių abi lytis veikia nevienodai. Bet galima pasižiūrėti ir iš kitos pusės: moterų yra daugiau tarp dirbančiųjų sveikatos priežiūros, slaugos, socialinės globos, taip pat švietimo srityse, ir dėl didesnio kontakto su jau sergančiais ar kitais žmonėmis joms didėja rizika ir pačioms užsikrėsti.

„Kita vertus, yra toks pasakymas: moterys serga, vyrai miršta. Pavyzdžiui, statistiškai moterys dažniau lankosi pas gydytojus, taip pat tyrimai rodo, kad jos prasčiau vertina savo sveikatą, dažniau nei vyrai nurodo turinčios ilgalaikių sveikatos sutrikimų. Tačiau Lietuvoje vyrų mirtingumas nuo išvengiamų ir pagydomų ligų – du kartus didesnis nei moterų. Ir dar mūsų šalyje vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – apie 10 metų trumpesnė nei moterų. Jei tai būtų nulemta biologiškai, panašius skirtumus matytume ir kitose šalyse. Bet šalys skiriasi tiek pagal vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę, tiek pagal šio rodiklio skirtumus tarp lyčių. Vadinasi, čia reikėtų ieškoti socialinių, kultūrinių, ekonominių ar kitų nemedicininių priežasčių. Kitaip tariant, rizikos sveikatai ar pati liga – kur kas platesnės sąvokos, nei esame įpratę manyti. O Lietuva dar iki pandemijos buvo tarp tų Rytų Europos šalių, kuriose neturtingesni namų ūkiai dažniausiai patyrė nepakeliamų asmens lėšomis dengiamų sveikatos priežiūros išlaidų. Pandemija šias socialines nelygybes dar labiau išryškina“, – sako VDU lektorė. 

Pasak Dr. G. Baltrušaitytės, nors visi gyventojai galėjo konsultuotis su savo šeimos gydytojais nuotoliniu būdu, bet taip teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos ne visiems prieinamos. Dar paaiškės, kaip šis paslaugų sutrikdymas paveikė ar paveiks skirtingas gyventojų grupes, bet jau dabar Lietuvos demografai fiksuoja nuo pandemijos pradžios išaugusį perteklinį gyventojų mirtingumą. Tikėtina, kad labiausiai šiuo atžvilgiu nukentės socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės, skurdesnių ar atokesnių regionų gyventojai. Todėl socialinės nelygybės klausimas yra aktualus ir kaip COVID-19 pandemijos įveikos klausimas.