Šeštadienio interviu
S.Kudarauskas: „Muzika ir fizika - tai ta pati kūryba“
„Žmogus, linkęs į kraštutinumus“, - kyla mintis bendraujant su profesoriumi Sigitu Kudarausku. Ne vieną užsienio kalbą išmokęs habilituotas elektrotechnikos mokslų daktaras laisvalaikiu kuria muziką, važinėja savo automobiliu po Europą ir lošia azartinius žaidimus. Paskelbęs daugiau kaip 170 mokslinių publikacijų, parengęs septynis dabar Klaipėdos universitete dirbančius mokslų daktarus ir padaręs penkiolika išradimų S.Kudarauskas yra dažnas ir laukiamas dalyvis užsienyje vykstančiose mokslinėse konferencijose. Iš paskutinės Italijoje vykusios konferencijos jis grįžo pirmadienį ir jau dabar ruošiasi kitai, Rygoje vyksiančiai rugsėjo 1-ąją.
Pokalbį pradėjome nuo Prancūzijos, į kurią pašnekovas ne kartą vyko kaip neoficialus Lietuvos diplomatinis atstovas, o vėliau savaitę šioje šalyje Artua (d‘Artois) universiteto Taikomųjų mokslų fakultete skaitė elektrotechnikos paskaitas prancūzų kalba.
- Prancūzų kalbą pradėjau mokytis mokykloje. Ilgą laiką ji man nebuvo reikalinga. Ją ėmiau naudoti tik nuo 1969 metų, kai pirmą kartą išvykau į tolimesnį užsienį - konferenciją Rumunijoje. Po šios konferencijos buvau pakviestas į pusantro mėnesio trukmės stažuotę Prancūzijoje ir daugiau iki Sąjūdžio laikų į tolimesnį užsienį manęs niekas neišleido.
Antrą kartą į Prancūziją nuvykau kaip neoficialus Lietuvos diplomatinis atstovas. Buvau Sąjūdžio deleguotas Tarybų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir tuometiniam Prancūzijos prezidentui Fransua Miteranui vežiau Vytauto Landsbergio laišką. Vėliau teko dažnai vykti į Prancūziją. Vien tik 1990 metais ten važiavau šešis kartus.
- O kaip pradėjote dirbti diplomatiniu atstovu Estijoje?
- Diplomatinis darbas šioje šalyje man buvo pasiūlytas netikėtai - 1990 metų balandį. Pradžioje norėjau atsisakyti, nes nemokėjau estų kalbos, bet savaitę pagalvojęs sutikau. Dirbti trejus metus Lietuvos atstovu Estijoje man buvo labai įdomu. Tuo metu dirbusius diplomatus buvo galima suskaičiuoti ant pirštų ir aš, buvęs vienas jų, jaučiausi kaip nemokantis plaukti žmogus, įmestas į jūrą. Teko išsikapstyti.
- Kokias mokate užsienio kalbas?
- Geriausiai moku prancūzų, taip pat rusų kalbas. Dabar gyvenimas privertė savarankiškai išmokti anglų kalbą, nes dažnai tarptautinės mokslinės konferencijos vyksta šia kalba. Kažkada buvau pramokęs čekiškai, net pranešimą mokslinėje konferencijoje esu skaitęs. Šią kalbą savarankiškai pramokau todėl, kad sovietiniais laikais vasaromis neretai išvažiuodavau į tuometinę Čekoslovakiją, be to, teko mėnesį stažuotis Prahos technikos universitete. Savarankiškai bandžiau mokytis ir vokiečių kalbos. Taip pat buvau pramokęs estų, latvių bei lenkų kalbas, tačiau poliglotu savęs nelaikau.
- Kaip Jūsų, linkusio į technikos mokslus, gyvenime atsirado muzika?
- Studijuodamas Kauno politechnikos institute po dviejų kursų kilo noras mesti technikos studijas ir pradėti muzikos. Tačiau į aukštąją muzikos mokyklą be specialaus pasiruošimo įstoti negalėjau, o metęs institutą būčiau paimtas į kariuomenę. Nusprendžiau studijuoti dviejose mokyklose. Studijuodamas ir Politechnikos institute, ir J.Gruodžio konservatorijoje nespėdavau nueiti į daugelį paskaitų, nepaisant to, abi mokymosi įstaigas baigiau su pagyrimais. Baigęs konservatoriją buvau skatinamas toliau studijuoti muziką Vilniaus konservatorijoje pas kompozitorių E.Balsį, tačiau gavau pasiūlymą tapti technikos mokslų aspirantu. Maniau, baigsiu aspirantūrą ir tęsiu muzikos mokslus, bet gavau pasiūlymą dirbti Klaipėdoje. Nusprendžiau, padirbti pora-trejetą metų Klaipėdoje ir grįžti, bet pasilikau čia... keturiasdešimt vieneriems metams. Iš Klaipėdos iki šiol taip ir neišvykau galbūt ne tik dėl darbo (S.Kudarauskas dėstė Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakultete - G.B.), bet ir todėl, kad esu čia gimęs.
O nuo muzikos niekada nebuvau visiškai nutolęs. Kelis dešimtmečius dainavau anksčiau gyvavusiame „Gilijos“ chore, esu pats sukūręs muzikos kūrinių. 1986 metais švęsdamas penkiasdešimtmetį netgi surengiau autorinį koncertą. Savo kūrybą teko pristatyti Kaune, Vilniuje ir Taline. Muzika ir technika man neatrodo tolimos sritys. Tai ta pati kūryba.
- Ar tiesa, kad esate aistringas lošėjas?
- Man įdomu palošti. Kiekvienas lošimas susijęs su tikimybių teorija. Suprantu, kad visa lošimo industrija remiasi tuo, kad lošėjai turi daugiau pralošti, negu išlošti, nepaisant to, lošti man patinka. Kartais tai padeda atsikratyti nemalonių ir įkyrių minčių. Svarbu netapti tokio pomėgio auka. Nemanau, kad lošimas man kelia pavojų. Pomėgis lošti išlikęs nuo vaikystės. Atsimenu, su miestelio, kuriame augau, klebonu žaisdavau šaškėmis ir kaip šis širsdavo, kai aš, šešiametis, jį aplošdavau.
Dar vienas mano pomėgis yra kelionės. Esu savo automobiliu išvažinėjęs visą Europą. Dažniausiai važinėju pats vienas, visus tuo stebindamas. Važiuoti ilgas distancijas įpratau dirbdamas Taline. Man vairavimas, kaip ir lošimas - irgi savotiškas poilsis.
Keliauti labiausiai mėgstu po tas šalis, kur yra kalnai: Austriją, Prancūziją, Šveicariją, Slovakiją, o didžiausią įspūdį man paliko Norvegija, kur nuostabi gamta, tačiau jau kelerius metus šioje šalyje nebuvau. Džiaugiuosi, kad pomėgį keliauti paveldėjo ir abi Vilniuje gyvenančios mano dukterys.
- Ačiū už pokalbį.
Naujausi komentarai