Dirbome, dirbome ir... susidirbome!

Karolina ir Kęstutis – abu kilę iš Pasvalio. Po daugybės vasarų, praleistų Danijoje, nusprendė daugiau nesiblaškyti, o kurti savo namus arčiau šaknų: tėvų, senelių.

Kaunas, sako, irgi abiem puikiai pažįstamas. Karolina čia gyveno net šešerius metus, kol Vytauto Didžiojo universitete studijavo politikos mokslus, vėliau – tarptautinius santykius ir diplomatiją. Kęstutis čia baigė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją.

Susipažino jie gerokai anksčiau – mokydamiesi mokykloje. Kęstutis, pasirodo, buvo Karolinos brolio draugas ir dažnai lankydavosi jų namuose. Artimiau susidraugavo Danijoje, kur abu dirbo tame pačiame ekologiniame ūkyje.

„Pirmąsyk išvažiavau į Daniją užsidirbti pinigėlių gal vienuoliktoje klasėje. Buvo vasaros atostogos. Paskui aštuonerius metus iš eilės ten darbavausi. Kęstutis – irgi, tik jis pasilikdavo ilgesniam laikui, o man reikėdavo grįžti į mokslus. Taip dirbome, dirbome ir… susidirbome“, – juokiasi K. Grabauskienė, amžinąją meilę Kęstučiui prisiekusi 2019-aisiais. Dar šešerius metus prieš tai pora draugavo, todėl, tikina, puikiai pažįsta vienas kitą.

Atgaiva: gėlės Karolinai – tikra atgaiva po darbų Pasvalio rajono savivaldybėje. / Grabauskų šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Pasirinko ne Daniją, bet gimtinę

Danijos ekologiniame ūkyje Karolina skynė ir pakavo braškes. Kęstutis jas išvežiodavo užsakovams.

„Nebuvo lengva, bet dideliame ūkyje buvo nemažai įvairios technikos, kuri palengvindavo darbą tiek sodinant, tiek ravint“, – dalijasi daniška vasarų kasdienybe pašnekovai. Karolina prisipažįsta, kad jai darbo valandos labai prailgdavo – juk norėdavo užsidirbti kuo daugiau.

Be braškių, danai augino ir gėles. Abiem teko dirbti prie jurginų, todėl grįžus namo pirma mintis buvo pamėginti užsiimti tuo pačiu. Juolab kad apsisprendę likti Lietuvoje jaunuoliai iš Karolinos močiutės dovanų gavo šiek tiek žemės.

Iš pradžių abu apsigyveno Kęstučio bute Pasvalyje. Ištvėrė ten tik pusantrų metų. Abiem norėjosi savo kiemo, savo žemės lopinėlio, tad vos keli kilometrai nuo Pasvalio įsigijo namą.

Nebuvo jis labai tvarkingas: senas, statytas, anot Grabauskų, gal per tris kartus. Nemažai teko investuoti į jo atnaujinimą. Tačiau svarbiausia, kad jau kitą dieną naujakuriai galėjo keltis į jį ir gyventi.

„Dabar viskas yra šalia: ir namai, ir ūkis. Tik išeini į lauką ir skini, tačiau pirmus metus, kai atsikraustėme ir pradėjome auginti gėles, tekdavo iki jų kulniuoti net keletą kilometrų. Jurginai augo pas močiutę, kuri gyveno kitame kaime“, – pasakoja K. Grabauskienė, savo namų vienkiemiu nevadinanti.

Netoliese yra dar trys sodybos, iš kurių tik vienoje šiuo metu gyvenama. Jauna šeima labai laukia atsikraustant dar vienų kaimynų, kurie šiuo metu gyvena užsienyje, tačiau jau statosi netoliese namą. „Jie irgi turi du vaikučius, panašaus amžiaus kaip mūsų. Vaikai jau susipažinę, nes vasaromis kaimynai būna čia, remontuojasi sodybą“, – laukimo nuotaikomis gyvena pašnekovai.

Linkėjimai: nors ir pavėluotai, bet šią paties užaugintų bijūnų puokštę Kęstutis skiria visiems mokytojams. / Grabauskų šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Nusprendė auginti gėles

Abu Grabauskai Pasvalyje dirba valdiškus darbus, o gėlės jų šeimai yra ne tik papildomos pajamos, bet ir širdžiai miela veikla. „Aš dirbu Pasvalio rajono savivaldybės administracijoje, su kompiuteriu. Jūs nepatikėsite, kaip smagu, grįžus namo, suleisti rankas į žemę, apeiti savo gėlynus, užuosti bijūnų kvapus, gėrėtis jų žiedynais“, – pasakoja Karolina. Jai pritaria Kęstutis, Pasvalio muzikos mokykloje dirbantis ūkvedžiu.

Vyras pasakoja dar Danijoje pamatęs, kad gėlės iš ūkio Kopenhagoje labai populiarios. Iš pradžių apsigyvenę Pasvalyje, abu ėmė sukti galvas, ką tose senelių žemėse sodinti. Pradėjo nuo česnakų – nelabai pasiteisino, tuomet nusprendė pasekti danų pavyzdžiu – auginti gėles. Nuvyko į Panevėžį, paklausinėjo keliuose gėlių salonuose, ar domintų, o gavę teigiamą atsakymą vienbalsiai nutarė: augins jurginus.

„Vienu metu jų turėjome net 1,5 tūkst. kelmų! – prisimena. – Tačiau supratome, kad jurginų žydėjimo sezonas labai trumpas. Tada ieškojome kitokių gėlių, kurios pradėtų žydėti anksčiau negu jurginai ir  prailgintų gėlių sezoną ūkyje. Taip atsirado bijūnų“, – pasakoja Kęstutis.

Gal ateityje žada atidaryti bijūnų parką ir leisti žmonėms atvažiuoti, pasivaikščioti jame, pasimėgauti gėlių aromaterapija, pasigrožėti įvairių veislių bijūnų žiedais?

Vyro žodžiais tariant, iki parko dar daug ko trūksta. „Bijūnų laukas – ne hortenzijų parkas. Norint, kad būtų į ką akis paganyti, reikia turėti kur kas daugiau veislių, nes pas mus jų tik pusšimtis. Bendraujame su vienu Latvijos universiteto rektoriumi, kuris universiteto botanikos sodelyje augina net šešis šimtus skirtingų bijūnų veislių“, – susižavėjimo neslepia Kęstutis.

Kadangi kalbamės Mokytojų dienos išvakarėse, klausiu, ar gėlės dar nenušalusios. Karolina sako, kad jurginai kol kas laikosi.

Po savaitgalio randu žinutę: „Šiąnakt mums aplankė šalna, tad gėlių sezoną užbaigiame su Mokytojų diena... Ačiū!“

Paklausti, ar išmaniųjų technologijų amžiuje nėra būdų apsisaugoti nuo šalnų, Kęstutis ir Karolina susižvalgo. Sykį bandė klausti dirbtinio intelekto, ką daryti, o jis pasiūlė, esant šalnoms, iš aukštai purkšti ant gėlių vandenį.

„Kai būdavo karštos vasaros, išvedžiodavome laistymo žarnas, bet šįmet, kadangi vasara buvo šalta ir drėgna, laistyti visai nereikėjo“, – atmeta dirbtinio proto pasiūlymą Grabauskai ir priduria, kad bandė dengti gėles agroplėvele, bet greitai suprato, kad tokių matmenų, kokių reikia, jie neturi: jurginai juk aukšti!

Gaila, kad gėlių sezoną reikia užbaigti, nes lysvėse dar kuo puikiausiai auga smilgos, zinijos, bandreniai, zundos, hortenzijos.

Vyrai: vairuoti traktorių su tėčiu – pats smagiausias užsiėmimas. / Grabauskų šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Veislės populiarumą lemia sezonas

Kadangi augina daugybę bijūnų veislių, gal turi mėgstamiausią? Kęstutis perspėja, kad jo atsakymas bus labai verslininkiškas. „Man patinka vėlyva baltų ‘Elsa Sass’ bijūnų veislė, bet ne dėl grožio, o labiau dėl komercijos. Tos veislės bijūnai – gražios spalvos, gražių pilnavidurių žiedų“, – aiškina.

Gal yra tam tikrų bijūnų veislių, kurių labiausiai pageidauja floristikos salonai? Karolina atvirauja, kad veislės jiems nesvarbios, labiau rūpi spalva. Paklausiausi švelnių, pastelinių tonų bijūnai: balti, rausvi, kreminiai, koraliniai. Jie skirti dekoravimui rengiant įvairias šventes.

Pasitaiko ir specifinių užsakymų. Specialiai jiems Grabauskai augina ryškiai geltonus ir sodrios vyšninės spalvos bijūnus. Pastarieji, sako, skirti vyrams.

„Anksti pavasarį pirmieji pradeda žydėti koraliniai bijūnai (‘Coral Sunset’ veislė). Jie labai populiarūs. Po žiemos žmonės, matyt, būna išsiilgę ryškių spalvų“, – spėlioja Kęstutis.

Karolina pritaria vyrui: iš tiesų, sako, vienokių ar kitokių gėlių paklausai įtakos turi sezoniškumas. Vasarą visi nori šviesių, švelnių atspalvių, o atėjus rudeniui ieško ryškesnių tonų: tamsiai raudonų, oranžinių, purpurinių. Jie labiau dera prie rudenėjančios gamtos.

Kai atvažiuojame trumpam, tas šurmuliukas, judesys vilioja, bet gyventi mieste tikrai nenorėčiau. Mūsų namai – gamtoje ir neketiname niekur iš ten kraustytis.

Grabauskų vestuvės vyko vasarą, todėl Karolina labai norėjo, kad nuotakos puokštėje būtų savos gėlės. Tuomet ką tik buvo pradėję žydėti kreminiai jurginai, tad jų ir prisiskynė.

Iš gėlių ūkio nepragyventų

Pasvališkių šeimą sudaro keturi asmenys. Be suaugusiųjų, dar yra du vaikučiai. Klausiu Kęstučio, ar pavyktų išlaikyti šeimą vien iš gėlių ūkio.

Vyras atviras: kol kas dar ne. Ateityje, jei ūkis plėsis, galbūt. Būna mėnesių, kai net atlyginimą tenka paaukoti verslui – užsako gėlių iš Nyderlandų, perka svogūnėlių. „Dirbame su individualios veiklos pažymėjimais, įkūrėme mažąją bendriją, tad dalį pajamų turime atidėti mokesčiams“, – skaičiuoja šeimos galva.

Ar ateities vizijoje yra ūkio plėtra? Ir taip, ir ne. Norint plėstis reikia daugiau laiko, o jo paroje tik tiek, kiek yra. „Vadinasi, tokiu atveju tektų palikti valdiškus darbus, o to daryti kol kas nenorime. Vaikai – maži, baisu rizikuoti“, – prisipažįsta abu.

Atostogų nei šią, nei praeitą vasarą Grabauskai neturėjo. Visus savo laisvadienius Kęstutis derina prie bijūnų žydėjimo ir kitų ūkio reikalų. Nuo spalio vidurio žada išeiti tradicinių atostogų, kad galėtų pakuoti žmonėms siuntinius su bijūnų šaknimis. Vasarą atostogas irgi derina prie bijūnų žydėjimo. Skina juos ir veža visiems, kas tik užsako. „Kol kas mano atostogos susijusios su gėlių ūkiu“, – atsidūsta.

Karolinai geriausios atostogos – kai grįžusi po darbo namo gali suleisti rankas į žemę ir apeiti savo gėlynus. „Tada viską pamirštu, atsipalaiduoju, tarsi įsikraunu iš žemės teigiamos energijos“, – džiaugiasi gėlininkė.

Nuo tada, kai jų ūkyje pradeda žydėti tulpės, bijūnai, į darbo vietą ji veža vis naujų gėlių. Vos vienos nužydi – keičia kitomis.

Floristė: jei mamytė nori išmokti daryti puokštes, tai ir dukrytė neatsilieka. Įdomu, kurios bus gražesnė. / Grabauskų šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Mažieji nori padėti tėvams

Pats laikas susipažinti su Grabauskų atžalomis: beveik dvimete Emilija ir beveik penkiamečiu Adomu. Abu vaikai laukia nesulaukia savo gimtadienių. Abu lanko tą patį darželį Pasvalyje.

Sučirškus žadintuvui, tėveliai griūdami virsta iš lovos, kelia vaikus, pusryčiauja. Tuomet Karolina veža į darželį Emiliją, o Kęstutis – Adomą. „Laiku niekaip neišsikuičiame. Abu vaikus išruošti ir nuvežti į darželį man dar per sunku: vėluočiau į darbą“, – prisipažįsta mama, šiuo metu kaip tik pratinanti mažylę prie darželio tvarkos.

Moteris džiaugiasi, kad, gyvenant Aukštikalniuose, viskas šalia: miestas ranka pasiekiamas, o ir gamta – tiesiog kieme. Vaikai auga matydami kiškius, stirnas, kurie ateina pasisvečiuoti į kiemą.

„Išeini į lauką, o ten – tokia ramybė. Kai gyvenome bute, atrodo, net sienos spaudė“, – šypsosi Karolina ir sutinka, kad prie namo visada darbo daugiau: tai krosnį kūrenti, tai sniegą valyti, žolę pjauti ar lapus grėbti. Tačiau Grabauskams gerai: nuobodžiauti ar telefone sėdėti nėra kada.

Kai darbas veja darbą, netinginiauja ir vaikai. Kartu sodina gėlių svogūnėlius, kartu traktoriuku, įsitaisę tėveliui ant kelių, pjauna žolę. Ir laistyti nori, ir ravėti. „Jie nori to paties, ką ir mes darome. Kadangi dar maži, be priežiūros nepaliksi, tai, nori nenori, turi juos į savo veiklas įtraukti“, – aiškina Karolina, jau mokanti mažuosius ir šiokio tokio finansinio raštingumo.

Adomas su Emilija žino, kad gėlės, prie kurių tėveliai kasdien dirba, jiems uždirba pinigėlių, todėl reikia jomis rūpintis.

Dažnai vakarais arba savaitgaliais į svečius atvažiuoja močiutės, kurios gyvena netoliese. Jos vis dar negali atsidžiaugti, kad vaikai nusprendė kurti šeimą ne kur nors Danijoje, o čia pat – šalia tėvų namų.

Patys nebūtų sugalvoję

Kaip patirtis ekologiniame danų ūkyje prisidėjo kuriant dabartinę veiklą Lietuvoje?

Anot Grabauskų, aišku, kad su tokia praktika jiems buvo lengviau. „Kai pradėjome auginti savo pirmuosius jurginus, rinkomės veisles, kurias jau buvome pačiupinėję Danijoje. Juk ne visos tinka skinti – kitos prasčiau laikosi pamerktos vazoje“, – aiškina Kęstutis. Žmona jį papildo, kad bėgant metams kai kurių veislių atsisakė. Norėjo išbandyti kuo daugiau ir kuo įvairesnių. Dėl vieno sutaria: jei ne Danija, kažin ar būtų kilusi mintis senelių žemėse auginti gėles. Turbūt kad ne.

„Mano vyras – verslininkas nuo gimimo. Jam nuolat knieti ką nors naujo išbandyti. Sugalvojo prieš kelerius metus auginti smidrus, – pasakoja žmona. – Pasvalyje tai buvo visiška naujiena: daugelis net nežinojo, ką su jais daryti.“ (Juokiasi.)

Iš pradžių žmonės į Grabauskų smidrus keistai žiūrėjo, tačiau dabar ūkininkai jau turi nuolatinių klientų ratą, kurie tik ir laukia gegužės, kada  smidrai užderės.

Turėdama pašonėje verslų autoritetą, Karolina ir pati imasi iniciatyvos. Pernai, būdama vaiko priežiūros atostogose, sugalvojo užsiauginti kitokių vienmečių ir daugiamečių gėlių, kuriomis galėtų papildyti jurginų ir bijūnų puokštes.

Kaip tarė, taip ir padarė. Prisipirko įvairiausių gėlių sėklų, sodinukų. Kęstutis antrame namo aukšte padarė lentynas, apšvietimą, skirtą daiginimui. „Beliko į floristikos kursus užsirašyti ir išmokti puokštes komponuoti“, – audžia ateities planus būsima floristė ir juokais priduria, kad tas puokščių žaidimas tęsiasi iki pirmųjų šalnų, o tuomet, kai jau viskas nušąla, tai ir floristika pasibaigia, tenka laukti kito sezono.

Pasvalyje visko užtenka

Šešerius studijų metus praleidę Kaune, Grabauskai jo nepamiršta, bet ir nepasiilgsta. Štai neseniai lankėsi pas gydytoją, kartu aplankė ir Kauno zoologijos sodą. „Net vyrui sakiau, kad labai pasiilgau Kauno. Kai atvažiuojame trumpam, tas šurmuliukas, judesys vilioja, bet gyventi mieste tikrai nenorėčiau. Mūsų namai – gamtoje ir neketiname niekur iš ten kraustytis, juolab kad ir Pasvalyje visko užtenka. Yra baseinas, kino teatras, vyksta įvairių renginių. Šalia – tėvai, seneliai“, – džiaugiasi.

Jie Grabauskams svarbiausi. Adomas su Emilija irgi be galo jų laukia. „Kaip gera, kad galime su jais bendrauti gyvai, kurti artimą ir šiltą ryšį, – sako Karolina. – Čia – mūsų tikrieji namai, kur artimi žmonės šalia,  vaikai auga apsupti gamtos ir meilės, nereikia niekur skubėti. Gyvename paprastą, bet visavertį gyvenimą. Ir, žinote, tikrai visko užtenka.“