„Šventės, atmintinos dienos, ypač tokios kaip Laisvės gynėjų diena, yra visuomenės susitelkimo ir valstybės tvirtinimo laikas. Jos suteikia išskirtinę galimybę prisiliesti prie tų jausmų, pastangų, apsisprendimų bei žmonių, kurių dėka dabar esame laisvi, turime savo valstybę“, – savo kalboje iškilmingame minėjime sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Ji pabrėžė, jog išskirtinės šalies datos, jų minėjimas nėra vien tik istorija, bet ir žmonių susiėjimas, bendravimas – taip formuojasi socialinė atmintis, užtikrinama kultūrinė tradicija, istorinio laiko tąsa, tačiau šiemet to bendravimo ir tos tiesioginės perdavos žymia dalimi esame netekę.

„Gyvename su griežtais socialinio gyvenimo apribojimais, kuriems turime paklusti. Paradoksalu, tačiau ši aplinkybė, manyčiau, tam tikra prasme sugrąžina mums ano laikmečio dvasią“, – pabrėžė parlamento pirmininkė.

Kasmet vykdavęs iškilmingas parlamento Sausio 13-osios posėdis šiemet perkeltas į virtualią erdvę. Internetu ir per LRT transliuojamos anksto įrašytos kalbos ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija.

V. Čmilytė-Nielsen savo kalboje taip pat atkreipė dėmesį, kad ateina laikas, kai šaliai vadovauti ims žmonės, gimę jau nepriklausomoje Lietuvoje, ir laisvė šiai kartai jau yra duotybė.

Gyvename su griežtais socialinio gyvenimo apribojimais, kuriems turime paklusti. Paradoksalu, tačiau ši aplinkybė, manyčiau, tam tikra prasme sugrąžina mums ano laikmečio dvasią.

„Kai 1991-ųjų sausį buvo padaryta paskutinė imperinė pastanga sustabdyti laisvėjimo procesą, man buvo septyneri metai. Maždaug pusei šiandienos Vyriausybės narių buvo tiek pat ar mažiau. Ne už kalnų tas laikas, kai šaliai ims vadovauti jau gimę valstybingumą atkūrusioje Lietuvoje. Tai karta, kuri turi gyvenimo laisvėje patirtį, tačiau dėl suprantamų objektyvių priežasčių stokoja kovos už laisvę patirties. Šiai kartai laisvė yra duotybė, ji – akivaizdus socialinio gyvenimo atributas“, – kalbėjo Seimo pirmininkė.

Kartu ji pabrėžė, kad „atidžiau pažvelgus laisvė niekada nėra akivaizdus dalykas, ji reikalauja nuolatinių pastangų, tiek vidinių, tiek išorinių.

Anot jos, Sausio 13-osios patirtis aiškiai sako, kad laisvės garantijos kyla iš tos visuomenės dalies kuri yra pasirengusi nesusimąstydama aukoti savo gerovę ar net gyvybes.

„Istorijos ratas pasisuko, mes vėl gyvename grėsmės akivaizdoje. Ir vėlei pirmose gretose – medikai, dedantys titaniškas pastangas. Vėl – savanoriai, aukojantys savo jėgas ir laiką. Ir vėl tenka priimti sprendimus, nuo kurių priklauso ne tik sveikata, bet ir gyvybės“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Ji taip pat pabrėžė, kad šįkart suvaržymai nėra svetimi, primesti, jie yra pačių prisiimti siekiant sustabdyti pandemiją, išgelbėti kuo daugiau gyvybių.

„Tai esminis skirtumas, rodantis, kad esame laisvi ir kurti taisykles, ir jų laikytis. O tai ir yra gyvenimas laisvoje valstybėje“, – pažymėjo Seimo pirmininkė.

Anot jos, nors ribojimai keičia gyvenimą, įveda nuotolį, suvaržo bendravimą, tačiau kartu verčia stabtelėti, susimąstyti, sukuria galimybes įsigilinti, geriau įsižiūrėti, įsiklausyti.

„Kas mums šiandien Sausio 13-oji? Kokias vertybes ji išgrynino, kokias galias subrandino? Kaip tas Sausio 13-osios impulsas veikia šiandienos pastangas ir apsisprendimus? Tokie įsižiūrėjimai leidžia atpažinti vertybes, padeda tapti atsparesniais. Įsigilinę kiekvienas atskirai pasijusime, kad esame kartu“, – kalbą baigė V. Čimlytė-Nielsen.

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.

1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius. Buvo sužeista daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.

Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.