Kodėl svarbus susitelkimas ir kaip Lietuva sutinka Kovo 11-ąją, papasakojo Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės 1016-osios kuopos vadas Donatas Giknius.

– Augote vis dar okupuotoje Lietuvoje. Ką prisimenate? Ar vaikas galėjo suprasti, kad nebuvome laisvi?

– 1990-aisiais man buvo dešimt metų. Tai jau pakankamai didelis amžius, kad suprasčiau, kas vyksta, bet dar nepakankamai, kad suvokčiau visą tų įvykių svarbą. Tačiau tikrai prisimenu tą nerimą. Tėvai, aišku, stengėsi jo neperduoti, bet visi namuose nuolat žiūrėjo televiziją, sekė įvykius, o dar iki tų įvykių mane vesdavosi į Sąjūdžio mitingus. Tad natūraliai mačiau, kur mes judame, kas vyksta. Kai prasidėjo lemiami įvykiai, pojūtis buvo toks lyg Lietuva būtų užpulta. Galiu pasakyti, kad kaip vaikui pagrindinis pokytis buvo tas, jog vietoje įprastų karo žaidimų, kai berniukai vaidindavo kovą prieš vokiečius, mes pradėjome žaisti karą prieš rusus. Supratome, kad esame lietuviai ir mus puola.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokie jums buvo mūsų šalies laisvės metai?

– Pradžia buvo tikrai labai sunki. Ekonominė blokada, pučas Maskvoje, nerimas, didelis neapibrėžtumas. Tai buvo laikotarpis, kupinas ir vilčių, ir nerimo. Tačiau viskas augo, vystėsi. Man tai davė svarbią pamoką, kurią jaučiu iki šiol – laisvė kainuoja. Sunkumų nereikia bijoti, reikia susitelkti ir judėti tikslo link. Tai yra tai, ką išsinešiau iš 90-ųjų ir kelio į laisvą Lietuvą. Nes 1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuva oficialiai tapo laisva, bet laisvė mūsų galvose atėjo vėliau – turėjome patys išsilaisvinti savo viduje.

– Ar šiandien, matydami visai šalia vykstantį karą, laisvė neatrodo dar svarbesnė ir galbūt daugeliui netikėtai trapi?

– Mums gali taip atrodyti, bet mūsų tėvams – ne. Jie tą jausmą turėjo ir tada. Aš sakyčiau, kad laisvė visada yra vienodai brangi. Šiandien kaip niekad turime prisiminti, kad laisvė ne tik duotybė, bet ir atsakomybė – ją reikia ginti, vertinti ir puoselėti. Ir kalbu ne tik apie išorinę agresiją, tokią kaip Rusijos veiksmus, bet ir apie grėsmes iš vidaus. Pavyzdžiui, Sakartvelas – šalis, kuri iš vidaus yra okupuojama. Todėl laisvę turime ginti visur ir visada.

– Kokie šiais metais jūsų svarbiausi akcentai mums, kaip visuomenei? Ką turėtume prisiminti švęsdami?

– Svarbiausia – nebijoti. Priešo tikslas yra skleisti baimę, nepasitikėjimą, skaldyti visuomenę. Mes turime išlikti kuo vieningesni, neatsisakyti savo vertybių ir būti joms ištikimi.

Laisvę turime ginti visur ir visada.

– Kuo kiekvienas iš mūsų gali prisidėti?

– Vidinė ramybė ateina tuomet, kai supranti, kad esi naudingas, kad turi planą, žinai, ką darysi. Kai suvoki, kad tavo darbas prisideda prie Lietuvos gerovės, jautiesi užtikrintas. Būti naudingu – tai eiti savanoriauti. Nuo Raudonojo Kryžiaus iki Šaulių sąjungos – galimybių yra daugybė. Tapęs šauliu, aš pats jaučiuosi daug ramesnis, nes esu labiau pasiruošęs ir žinau, ką darysiu, jei reikės veikti. Ir tokių žmonių šalia manęs yra vis daugiau.

– Ar turime pakankamai šaulių?

– Šiuo metu Lietuvoje yra apie 16 tūkst. šaulių, tačiau Šaulių sąjungos tikslas – iki 2030 metų pasiekti 30 tūkst. Prisidėjimas prie Lietuvos saugumo nuolat didėja. Šiuo metu, kalbant apie visuomenės įsitraukimą, esame saugiausi per pastaruosius 35 metus – išskyrus tą laikotarpį, kai kovojome dėl nepriklausomybės. Tada susitelkimas buvo dar didesnis. Todėl ir dabar turime nepamiršti – vienybė yra mūsų stiprybė. Niekas nenori kovoti prieš susitelkusią tautą. Ukraina atsilaiko todėl, kad yra vieninga. Mes irgi turime būti daugiau mažiau vieningi prieš visokias negandas.