Šeštadienio interviu

R.Valčiukas: „Labiausiai vertinu pasirinkimo laisvę“

Dar savaitę, kol senasis Seimas grąžins savo įgaliojimus, rinkimus pralaimėjęs parlamentaras Rimas Valčiukas gyvens ankstesniuoju ritmu, prie kurio įprato per pastaruosius ketverius metus. Pirmadienį – vėl į Vilnių, ketvirtadienį – paskutinis plenarinis posėdis. Ir grįžimas namo, į Klaipėdą.

O kas po to? Ką jaučia žmogus, pasitraukiantis iš didžiosios politikos, kokią regi savo ateitį – apie tai kalbamės su Seimą paliekančiu Rimu Valčiuku.

- Nepaisydami pralaimėjimo kartėlio, tikriausiai jau „padirbėjote ties klaidomis“ - kas buvo negerai rinkimų kampanijoje, kodėl nepavyko patekti net į antrąjį turą?

- Kartėlio nejaučiu. „Pajūrio“ rinkimų apygardoje balotiravosi 13 kandidatų, tarp jų 11 – iš įvairių partijų. Partijos parama nesinaudojau, buvau nepriklausomas kandidatas, o šioje situacijoje trečioji vieta – ne toks jau blogas rezultatas. Tam tikra prasme man net buvo paprasčiau nei kitiems kandidatams, turintiems įsipareigojimų savo partijoms. Tiesa, buvo sunkiau finansuoti rinkimų kampaniją – vienmandatininkų partijos nefinansuoja. Tačiau aš neakcentavau brangios reklamos žiniasklaidoje, pasirinkau efektyvesnį gyvą bendravimą su rinkėjais.

- Jūsų balse nesijaučia nuoskaudos, kad Socialliberalų partija nustūmė jus į koalicijos sąrašo gilumą. Ar ir toliau vadovausite Naujosios sąjungos Klaipėdos skyriui?

- Esama partinės drausmės, kuriai aš paklūstu. Vis dėlto manau, kad Socialliberalų partija rinkimuose būtų pasiekusi geresnių rezultatų, jeigu būtų dalyvavusi atskirai, be koalicijos.

- Šeštadienį daugiau nebekalbėkime apie politiką. Nors dar vienas klausimas: ką jums reiškė „ėjimas į valdžią“ - ambicijų patenkinimą, norą pažvelgti į ją iš vidaus?

- Nesu ambicingas. Tikriausiai antra: norėjau suvokti įstatymus kuriančios valdžios mechanizmą. Vertinga ir politinė patirtis, kurios įgijau dirbdamas Seime. Tikiuosi, kad mano darbas parlamente buvo naudingas klaipėdiečiams.

- Kaip jūsų šeima sutiko pralaimėjimą rinkimuose?

- Ne kaip pralaimėjimą. Ramiai. Suprantama, ir žmona Milita, ir vaikai sirgo už mane. Tačiau tragedijos jie nejaučia. Atvirkščiai, dabar atsiras daugiau laiko pabūti su šeima. Ketverius metus bendravome priešokiais: jie – čia, aš nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – Vilniuje, penktadieniais ir šeštadieniais iki vėlumos – dalykiniai susitikimai ir partijos reikalai Klaipėdoje. Bet sekmadieniais būtinai išvykdavome iš miesto. Visa mūsų šeima – aistringi keliautojai. Dėl to sūnūs netgi atsisakė svajonės įsigyti šunį.

- Dabar tikriausiai atsiras daugiau laiko ir kitai aistrai – alpinizmui? Kodėl pasirinkote šią ekstremalią sporto rūšį?

- Už kalnus geriau tik kalnai. Alpinizmu susižavėjau dar studijuodamas institute, tuo užsiimu daugiau kaip 20 metų. Pirmiausiai išnaršiau Pamyrą ir Kaukazą, lankiausi Altajuje, Uralo kalnuose. Vėliau buvo Norvegija, Tatrai, Alpės ir kt. Kai sūnūs paaugo, pradėjome į kalnus kopti visa šeima. Prieš dvejus metus vyresnysis, Karolis, su manimi beveik įkopė į Monblano viršukalnę – liko tik 100 metrų. Neįpratusiam jam buvo sunku kvėpuoti – aukštumoje oras išretėjęs, todėl nutariau, jog kol kas pakanka.

- Kaip žmona vertina tokį rizikingą šeimos poilsį?

- Sprendžiant iš to, su kokiu džiaugsmu Milita ir sūnūs ruošiasi į kalnus, tikrina reikmenis, šis pomėgis taip pat ir jų. Kiekvienais metais per žiemos atostogas keliaujame į kalnų šlaitus „ieškoti sniego“. Jaunėlį, Arnoldą, ant kalnų slidžių pastačiau 5 metų. Pats mokiau ir žmoną, ir vaikus. Jie ne profesionalai, tačiau gana tvirtai slidinėja.

- Alpinizmas, kalnų slidės – brangus malonumas.

- Ne brangesnis nei poilsis Turkijos ar Graikijos kurorte, kurių man net veltui nereikia. Dar institute dirbau instruktoriumi, turistų grupes vedžiojau į kalnus. Turėdamas patirties, mūsų keliones visada organizuoju pats. Automobiliu nuvykstame į Čekiją ar Slovakiją, o ten ne viskas jau taip brangu. Be to, mes nesivaikome prestižo. Automobilis – pats paprasčiausias, butas – taip pat. Svarbiausia, kad būtų patogu ir įdomu gyventi.

- Tikriausiai dabar jums kils klausimas, kur ir kaip toliau uždirbti pinigų šeimai. Gal grįšite į verslą, iš kurio atėjote į Seimą? Būdamas parlamento Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijos pirmininkas, dabar neblogai išmanote šią sritį.

- Neslepiu – pasiūlymų užtenka, yra gana viliojančių. Kol kas nenoriu priimti skubotų sprendimų. Žinoma, galima grįžti į verslą, juolab kad užmezgiau daug naudingų ryšių. Bet per tą laiką verslas pažengė toli į priekį, teks vytis, daug ko mokytis iš naujo.

Reikia pailsėti nuo politinių batalijų, iš šalies pažvelgti į tuos ketverius metus. Tada priimsiu principinį sprendimą. Nemėgstu rėmų, kai kas nors riboja mano laisvę. Labiausiai vertinu laisvę rinktis.