Rukla labiau bijo savų nei pabėgėlių

Lietuvą pasiekiantys pabėgėliai pirmiausia nukreipiami į Ruklą, kuri tarpine stotele yra tapusi keliems tūkstančiams kitataučių. Miestelio gyventojai prisimena, kad tarp vietinių ir atvykėlių yra kilę muštynių, tačiau dažniausiai su svetimšaliais sugyvenama draugiškai.

Atvykėlius kalbina angliškai

Gal daug kas tikisi, kad, vos įvažiavus į Ruklą, galima pamatyti bent grupelę pabėgėlių, tačiau miestelyje tai nėra itin dažnas vaizdas. Tiesa, vos išlipus iš automobilio pirmiausia teko išgirsti ne lietuviškus, o rusiškus žodžius. Tačiau kalbėjo ne kitataučiai, o trys vietinės senjorės, emocingai ir garsiai aptarinėjusio kaimynės vestuvių pranašumus ir trūkumus.

Pirmi sutikti užsieniečiai – amerikiečių kariai, maskuojamomis spalvomis dažytais veidais. Kariškių desantas iš kelių karinių visureigių "Hummer" išlipo prie parduotuvės. Vietiniams tai taip įprasta, kad atrodo, jog kariai užsimaskavę nepastebimai. Po keliolikos minučių pasivaikščiojimo ir atvykėliui kariniai visureigiai tampa įprasta miestelio kraštovaizdžio dalimi.

Netrukus anglų kalbą tenka išgirsti iš labiau netikėtos pašnekovės. "Hallo!" – angliškai pasisveikina kokių ketverių metukų vietos gyventoja. Sulaukusi atsakymo lietuvių kalba, mergaitė jau lietuviškai pasidomi, ar jos pašnekovas fotografuoja kačiukus ir šuniukus.

Užsieniečiai į akis nekrenta

Tarp atnaujintų daugiaaukščių įsikūręs nedidelis improvizuotas turgus. Pora vyrų prekiauja daržovėmis, vaisiais, kitais maisto produktais, dar vienas kitas prekiautojas – sendaikčiais ar dėvėtais drabužiais.

Miestelyje, kuriame vienas kitą daugelis pažįsta, pašnekovų ieškoti nereikia. Ką tik apsipirkęs Valerijus, pamatęs svetimą žmogų su fotoaparatu rankose, pats pasisiūlo "duoti interviu". 68-erių Valerijus – rusas, prieš aštuoniolika metų persikėlęs į mažą Ruklą iš Ukrainos sostinės, didmiesčio Kijevo.

Pasak jo, per tuos metus, kai jis apsistojo čia, Rukloje, labiausiai pasikeitė jos gyventojai. "Labai daug kas, ypač  jaunimas, išvažiuoja iš čia. Lieka pensininkai, senukai, invalidai ir panašus kontingentas."

Paklaustas, ar įprasta, kad gatvėse nematyti azijiečių ar afrikiečių iš pabėgėlių centro, Valerijus gūžteli pečiais: "Galima juos sutikti. Bet jie ramūs, pernelyg į akis nekrentantys."

Labiau bijo vietinių

Pasak pensininko, ne taip ramu čia buvo prieš septynerius–aštuonerius metus, kai Ruklos pabėgėlių paskirstymo centras (RPPC) buvo apgyvendinta daug pabėgėlių iš Čečėnijos. "Švelniai tariant, jie čia patriukšmaudavo", – šypteli Valerijus ir skuba pridurti, kad jam labiau norėtųsi, kad Rukloje daugiau būtų ne atvykėlių, o čia liktų ir tvarkytųsi vietinis jaunimas.

Vyro pakeleivė pertraukia Valerijų: "Kalbi, kad norisi, jog jaunimas tvarkytųsi, bet kodėl tu teisybės nepasakai, kad po dešimtos vakaro baisu į gatvę išeiti?"

Pašnekovai iškart paaiškina, kad vakarais Rukloje nesaugu ne dėl pabėgėlių, o dėl vietinio jaunimo elgesio. Moters manymu, net daugiau pabėgėlių nesukels Ruklos gyventojams problemų. Valerijus moteriai nepritaria: "Svetimi žmonės, kita religija. Kai jų bus daug, reikės jiems mečetę pastatyti? Mes, katalikai, stačiatikiai, sentikiai, dėl tikėjimo problemų neturėjome. O juk dauguma bėgančiųjų į Europą – musulmonai."

"Na ir kas? – savo pakeleiviui prieštarauja moteris. – Kam? Tau kils problemų? Ką jie tau blogo gali padaryti?" Diskusija į rimtesnę neišauga, nes vyras viską nuleidžia juokais: "Jeigu apsauga bus, tai man problemų nekils. O jeigu tu tokia svetinga, galiu tavo adresą pasakyti, kad visi žinotų, kur tu gyveni."

Būta ir muštynių

Pernelyg pabėgėlių keliamų problemų nebijo ir kita gatvėje sutikta Ruklos gyventoja. "Jeigu mes taikiai su jais sugyvensime, tai ir jie bus taikūs. Gal jaunimui kils daugiau problemų – jie labiau linkę konfliktuoti", – sako Virginija. Moteris teigia, kad jai gaila žmonių, kurie palieka tėvynę ir ieško geresnio gyvenimo: "Pagalvoju, kad bet kam gali nutikti, jog teks kraustytis svetur."

Virginija su šeima į Ruklą atsikraustė iš Elektrėnų 1994 m. Čia buvo pigus būstas, tad išmainė savo butą į erdvesnį, trijų kambarių, ir liko čia gyventi. Moteris teigia, kad miestelis per tą laiką išgražėjo, tapo švaresnis ir tvarkingesnis.

Kai ji su šeima persikėlė čia, RPPC dar neveikė. Moteris atsimena pirmąją pabėgėlių bangą, keistos išvaizdos vyrus ir moteris egzotiškais apdarais. Pamena ir laikotarpį, kai dėl pabėgėlių kildavo problemų. "Ir konfliktų kildavo, ir susimušę ne kartą buvo. Bet tai daugiau vyrų problemos, man jos neįdomios, tad ir detalių nepapasakosiu. Dabar jau kuris laikas ramu, sugyvename taikiai", – nenorėdama judinti nemalonių prisiminimų, išsisuko Virginija.

Susirūpino dėl terorizmo

"Kadaise kildavo problemų. Buvo konfliktų, kurie baigdavosi muštynėmis. Paskui viskas nurimo ir jau seniai Rukloje ramu", – beveik tą patį pasakoja ir Ruklos kavinėje dirbanti Loreta.

"Mūsų kavinė – ne tik maitinimo įstaiga, čia žmonės susirenka ir vakarais pasėdėti, ir varžybas per televiziją pažiūrėti. Užsuka ir pabėgėlių centro gyventojai. Dažniausiai – afganai ir sirai. Jie musulmonai, tad nevartoja alkoholio. Šie klientai labai kultūringi, mandagūs ir ramūs. Šiaip dažniau užsuka kariai iš kitų šalių nei pabėgėliai", – kalbėjo pašnekovė.

Vis dėlto, moteris neslepia, kad žinios apie didėjantį pabėgėlių iš Afrikos ir Azijos srautą jai kelia nerimą. "Kai matai tos emigracijos mastus, kyla baimė. O dar neseniai išgirdau, kad sulaikyta didelė grupė emigrantų, įtariamų terorizmu", – prisipažino pašnekovė.

Apie galimą terorizmo grėsmę užsimena ir Ruklos seniūnas Gintas Jasiulionis. Miestelio galvai nerimo kelia tai, kad pabėgėlių paskirstymo centras įsikūręs arti karinių ir strateginių objektų, kariuomenės dislokacijos vietų bei chemijos pramonės giganto "Achemos". "Šie objektai yra taip arti dabartinio pabėgėlių centro, kad tas nedidelis atstumas gerokai supaprastina galimų teroristų užduotį. Vadinasi, teroro aktų pavojus čia yra realesnis, kartu sudėtingesnė yra jo kontrolė", – argumentavo G.Jasiulionis.

Trūksta policijos dėmesio

Ruklos seniūnas skuba papasakoti ir apie kitą galvos skausmą – prieš keletą metų Rukloje buvo panaikinta policijos nuovada. Pasak seniūno, šiuo metu darbo valandomis Rukloje budi vienas pareigūnas ir visi žino, kad ne darbo valandomis policijos miestelyje nėra.

Seniūno inicijuota miestelio bendruomenė jau antrą kartą renka parašus, kad nuovada Rukloje būtų atkurta, tačiau kol kas ši iniciatyva rezultatų nedavė.

"Turimas atvykėlių skaičius mums nekelia rūpesčių. Susirūpinti skatina žinios apie galimus didelius pabėgėlių srautus. Ir jeigu čia būtų perkelta daugiau atvykėlių, tai jau būtų bėda. Kai tik pabėgėlių RPPC būdavo daugiau, čia kildavo įvairūs konfliktai.  Jei atvykėlių vėl gerokai padaugės, tai kartosis. Nesant pakankamam kiekiui policijos pareigūnų, net nebūtų kam užkardyti konflikto. Pareigūnai iš Kauno kada atvažiuotų – už valandos, už dviejų? Per tą laiką konflikto dalyviai čia išsipjautų ir kitaip išsižudytų", – nerimauja seniūnas.

Lanko vietinę mokyklą

Netoli seniūnijos pavyksta sutikti ir pirmuosius pabėgėlius iš RPPC. Afganistaniečių ketvertukas, pakalbintas žmogaus su fotoaparatu, šiek tiek sunerimsta. Dar labiau juos išgąsdina žinia, kad juos kalbina dienraščio žurnalistas. Vis dėlto svetimšaliai sutinka trumpai šnektelėti.

Ahmadas, Shadabas ir mažoji Zohra papasakoja, kad eina iš mokyklos. Mergaitę lydi jos tėtis Hashmadas. Sunkokai angliškai kalbantys atvykėliai paaiškina, kad Rukloje jie gyvena pirmus metus. Jaunesnieji lanko pamokas Jonavos rajono Ruklos Jono Stanislausko pagrindinėje mokykloje. Čia jie ir dar viena mergaitė mokosi bendrųjų dalykų bei lietuvių kalbos.