R.Savickienės darbas – „pardavinėti“ Klaipėdą

Šeštadienio interviu apie nuolatinį rūpinimąsi turizmu ir mažus asmeninius džiaugsmus

R.Savickienę gyvūnai supa ne tik namie, bet ir darbe – vasarą čia apsilankiusius turistus pasitinka įspūdinga papūga. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Tai, kad apie Klaipėdą sužinoma visame pasaulyje, ne vien diplomatų nuopelnas. Jau trejus metus lankstinukai apie Lietuvos uostamiestį dalijami didžiausiose pasaulio turizmo parodose.

Ispanijos, Vokietijos, Švedijos, Italijos, net JAV gyventojai masinami Klaipėdos vaizdais, pasakojimais apie jaukų kampelį Baltijos jūros pakrantėje. Didžiulėse parodų salėse, kurias per dieną aplanko tūkstančiai potencialių turistų, pluša Turizmo ir kultūros informacijos centro (KTKIC) kolektyvas.

„Matome tik parodas ir viešbučius. Apie pramogas ir galvoti juokinga. Kai atidirbi dvylika valandų, net su kolegomis nesinori kalbėti“, - sako centro direktorė Romena Savickienė.

Vasarą, kai reklama susigundę užsieniečiai plūsta į Klaipėdą, devyniems centro darbuotojams tenka dirbti biure Turgaus gatvėje – padėti dešimtims tūkstančių miesto svečių, kuriems kyla šimtai įvairiausių klausimų.

„Esame savotiškas miesto veidas, nes su mumis užsieniečiai susiduria pirmiausiai. Tačiau atsakomybė man – nebaisi, nes dirbu mėgstamą darbą. Na ir kas, kad atostogų, kurių prisikaupė apie 70 dienų, nesugebu išnaudoti. Nieko, kai atslūgs darbai, susikrausime lagaminus ir keliausime su dukra“, - planuoja R.Savickienė. Ir pažada, kad kada nors būtinai išmoks atsipalaiduoti iki galo – pagaliau sugebės paspausti nelemtąjį telefono mygtuką „Išjungti“.

Įsimylėjo turizmą

- Nors KTKIC, kuris anais laikais vadinosi Kelionių biuru, buvo įkurtas dar 1964-aisiais, ne visi klaipėdiečiai ir dabar žino, ką ši įstaiga veikia.

- Prieš trejus metus, kai atėjau čia dirbti, klaipėdiečiai išties nežinojo, nei ką veikia centras, nei kur jis yra. Tai patvirtino ir atlikta apklausa. Tad savo darbą ir pradėjau nuo centro veiklos viešinimo. Džiugu, kad dabar pas mus eina ne tik būriai užsieniečių, bet ir klaipėdiečiai, kurie ruošiasi keliauti, todėl ateina apsirūpinti miesto suvenyrais, lankstinukais.

- Ką veikėte iki ateidama į KTKIC?

- Turizmu užsiimu jau apie dvylika metų. Esu reklamos specialistė, mokiausi tuometėje Klaipėdos vadybos ir kalbų kolegijoje. Dar studijuodama atlikau praktiką vienos bendrovės turizmo skyriuje. Supratau, kad turizmas – mano sritis. Tiesa, porą kartų buvau pabėgusi į kitas sferas. Rengiau parodas, dirbau draudimo versle. Ši patirtis praverčia iki šiol – išmokau parduoti, bendrauti, o ir parodų organizavimas padėjo, juk dabar „pardavinėju“ Klaipėdą užsienio turistams tarptautinėse parodose.

- Formuojate miesto įvaizdį žmonėms, kurie apie Klaipėdą nė girdėję nebuvo. Atsakomybė neslegia?

- Darbas išties atsakingas, bet dirbti padeda puiki komanda, visi veiksmai suderinami su savivaldybe. Neišvengiamai darome klaidų, bet didelių iki šiol pavyko išvengti. Mėgstu savo darbą, tad ir dirbti lengva. Man visada patiko organizacinis darbas. Net per miestą važiuodama, jį matau turistų akimis – žiūriu, kas gerai, kas dar geriau galėtų būti. Nuoširdžiai noriu, kad Klaipėdoje turistams būtų gera.

- Atrodytų, kad jūsų darbas sezoninis – išvažiuoja turistai ir vėl ramu. O kaip iš tikrųjų?

- Tiesa, vasarą darbų itin daug. Ypač, kai pradėjome dirbti su kruiziniais laivais. Kitus darbus šiuo metu tenka nustumti į šalį. Tačiau kitais metų laikais tikrai netinginiaujame – vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį visi centro darbuotojai dirba išsibarstę po pasaulį, pristato Klaipėdą parodose.

- Ar spėjate pailsėti?

- Kai parodoje dirbi nuo devynių ryto iki devynių vakaro, nesinori absoliučiai nieko. Draugai klausia: „Ir kaip tas Madridas?“, o aš nieko negaliu atsakyti, nes miesto nemačiau – tik viešbutis ir parodos. Jeigu pavyksta, iš Klaipėdos išvykstame diena anksčiau. Tada galima ramiai apsigyventi, pasiruošti rytdienai, apsižvalgyti. Laiko užtenka tik kelionėms ekskursijų autobusiukais.

Lietuvoje neatostogauja

- O kaip tikrosios atostogos – jomis dažnai pasilepinate?

- Kartą per metus savaitę išvykstu į užsienį. Tik tiek. Keliauju su dukra, kartais – su draugais. Dėl įtempto gyvenimo ritmo negaliu planuoti kelionių iš anksto, todėl greitai išsirenkame maršrutą, dažniausiai pasinaudojame paskutinės minutės pasiūlymais, susikrauname lagaminus ir – pirmyn!

- Spėju, kad užsienyje vis tiek neatsiribojate nuo darbo – stebite, kaip priimami turistai.

- Taip, turiu įprotį – nueinu į tos šalies ar miesto turizmo informacijos centrą. Žiūriu, kaip ten dirbama. Bandau naujoves pritaikyti ir Klaipėdoje. Anksčiau dar ir fotografuodavau, kad palyginčiau, kaip užsieniečiai kolegos įsikūrę. Dabar to nebedarau – patys turime gražų biurą, tad nėra ko pavydėti.

- Viliojate turistus į Lietuvos pajūrį, o pati atostogaujate užsienyje. Kodėl?

- Dėl labai praktinių priežasčių. Pastarąjį kartą, kai bandžiau atostogauti Lietuvoje, jau kitą dieną grįžau į darbą ir atšaukiau atostogas. Manęs vis prireikia. Tiesa, ir užsienyje telefono neišjungiu. Draugai traukia per dantį, kada gi pagaliau išmoksiu tai padaryti. Teoriškai galėčiau ilsėtis ir Lietuvoje. Esant tokiam klimato atšilimui, kai balandį kepame kaip Turkijoje, tai galės daryti visi.

- O ką veikia 14-metė dukra Ieva, kai mama iki išnaktų dirba ar vyksta komandiruočių?

- Dainuodama ansamblyje „Alkiukai“ ir kanklėmis grodama ansamblyje „Ralio“, ji daug koncertuoja – ką tik grįžo iš vienos kelionės ir jau ruošiasi į kitą. Dukra turbūt ir neserga, nes vaikystėje jai buvo pasakyta: „Sirgti nėra laiko“. Pati tokia esu. Ir šuo mūsų nenustygsta – vis laksto.

- Kas rūpinasi šunimi?

- Grįžusi iš darbo į lauką aš išvedu. Kartu su dukra prižiūrime visą zooparką – šunį, dvi papūgas. Vieną papūgą, kuri gyvena darbe, namie priglaudžiu tik atšalus. Šiltuoju metų laiku ji centre linksmina turistus. Kolektyvas labai norėjo, kad darbe turėtumėme kokį gyvūnėlį. Taip ir atsitiko.

- Papūga kalbanti?

- Dar ne, bet su tokiais turistų srautais netrukus, manyčiau, turėtų pradėti. Prieš trejus metus centre įregistruota 16 tūkstančių žmonių, o pernai jų buvo apie 60 tūkstančių.

Draugus – į bokštą

- Jūsų nuomone, kaip greitai Klaipėda taps tikru turistų miestu?

- Manau, kad taip jau yra. Pagal Europos statistiką, kiekvienas turistas mieste palieka apie 100 eurų, amerikiečiai – 100 dolerių. Kita vertus, euro įvedimas turėtų sustabdyti turizmo plėtrą. Dabar pas mus veržiasi, nes, palyginti su kitomis Europos šalimis, esame nauji ir pigūs. Turistų skaičiaus augimas taip pat akivaizdžiai demonstruoja, jog Klaipėda – jau turistų miestas.

- Atsakykite nuoširdžiai – juk nelabai daug galime parodyti užsieniečiams.

- Iš dalies taip ir yra. Gerai, kad šalia turime Neringą, Palangą. Net parodose prisistatome drauge su šiais kurortais. Įdomių vietų Klaipėdoje yra, tačiau gaila, kad joms apžiūrėti visiškai užtenka vienos dienos. Muziejų, delfinariumo, ekskursijos po alaus daryklą ir panašių pramogų neužtenka. Todėl džiugu, kad geriausiai užsieniečiai Klaipėdą prisimena dėl šilto priėmimo. Miestiečiai piktinasi, kad turistams pataikaujama – šokami šokiai, rengiami jomarkai. Net užsienyje pasklidę kalbų apie mūsų rūpinimąsi turistais. Dažnai gauname užsieniečių padėkos laiškų, kurie padrąsina, verčia judėti toliau.

- Esate klaipėdietė. Kurios miesto vietos jums asmeniškai gražiausios ir mieliausios?

- Kai atvažiuoja draugai užsieniečiai, būtinai juos nuvežu prie jūros, nes dauguma klaidingai įsivaizduoja, kad Klaipėda, kaip ir Ryga, neturi paplūdimių, todėl būtinai reikia keltis į Smiltynę. Dar būtinai nutempiu į Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokštą – iš ten atsiveria nuostabi miesto panorama. Man viskas Klaipėdoje patinka – čia gimiau, gyvenu ir mirsiu. Gal kiek privengiu tik Jūros šventės. Pati šventė puiki, bet kai visus metus dirbi su žmonėmis, norisi pabūti nuošaliau.

- Slepiatės sodyboje ar dar kur nors?

- Sodybos neturiu. Vykstu į Nidą, Latviją ar šiaip kur su draugais.

- Kaip tokia užsiėmusi moteris randa laiko ir draugams?

- Galime net vėlai vakare spontaniškai sugalvoti pasivaikščioti pajūriu. Taip ir padarome. Dar kažkas nuo savaitgalių lieka... Džiaugiuosi, kad mane ir darbe, ir už jo ribų lydi puikūs žmonės!

- Kitkam laiko neužtenka?

- Per pastaruosius metus pradėjau skaityti gal penkias knygas. Iki galo neįveikiau nė vienos.

- Taip ir nesugebate atsiriboti nuo darbų?

- Kartais pavyksta. Būnant Maljorkoje ir Kretoje teko vairuoti kalnų keliais – serpantinais. Nesu ekstremalė, viską darau su protu, bet tomis akimirkomis pamiršdavau apie viską.

- Romena, jūsų vardas – retas ir įsimintinas. Kodėl gavote būtent tokį?

- Ne toks ir retas. Kiek žinau, Klaipėdoje – dar septyniolika Romenų. Šiaip turėjau būti Dalia. Šis vardas man netiktų – na, kokia iš manęs Dalia. O kilmės reikėtų ieškoti tėvelio, buvusio jūrininko, kelionių maršrutuose. Dvelkia Ispanija, tiesa?