ŠEŠTADIENIO INTERVIU

Romas Adomavičius Klaipėdos istorijos knygas vertė laisvalaikiu

Slėpiningi likimo keliai. Gimęs ir užaugęs Vidurio Lietuvoje, Romas Adomavičius negalėjo nuspėti, kad jam bus lemta gyventi ir dirbti Vakarų Lietuvoje. Dar daugiau: plaukioti kurėnu, traukti daugiabalses žemaičių dainas ir versti iš vokiečių kalbos Klaipėdos istorijos knygas.

Šiemet Lietuvos jūrų muziejus švęs savo veiklos 25 metų jubiliejų. Nuo pirmųjų dienų čia dirbantis R.Adomavičius vadovauja Laivybos istorijos skyriui.

Į Klaipėdą - dirbti

- Kaip Jūs, kilęs nuo Kėdainių, patekote į Klaipėdą?

- Joje atsiradau valstybinio paskirstymo dėka. Man, Vilniaus universitete baigusiam istorijos studijas, pasiūlė dirbti atsidarysiančiame Jūrų muziejuje. Nuo 1978 -ųjų kaip pradėjau, taip vienoje vietoje dirbu. Tame pačiame - Laivybos istorijos skyriuje. Tiesą sakant, ant to valstybinio paskirstymo nepykstu. Maždaug po dvejų metų, kai mano šeimoje atsirado pirmasis vaikas, atsirado ir sėslumo jausmas. Klaipėda tapo savas miestas. Iki tol pakankamai svetimas atrodė. Neįprastas drėgnas, vėjuotas klimatas... O ir pats uostamiestis, palyginti su Vilniumi, savo planavimu atrodė šaltas bei griežtas.

Plaukioja kurėnu

- Ar Jums, gimusiam Vidurio Lietuvoje, lengvai atsirado ryšys su jūra, laivyba?

- Nuo 1990 metų man teko prižiūrėti Jūrų muziejui priklausantį restauruotą Kuršmarių kurėną. Tai truko dešimt metų. Dabar šis originalus, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pastatytas laivas nebetinka plaukioti, tad jis puošia ekspoziciją. Kai 2001-aisiais Jūrų muziejuje pastatė naują kurėną, pradėjome įgyvendinti projektą „Kurėno sugrįžimas“. Kasmet šiuo laivu rengiame tarptautines ekspedicijas po Kuršių marias – kviečiame dalyvauti bendraminčius iš Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos.

Jei atvirai, šios ekspedicijos nėra tikrasis mano pomėgis. Kurėno, plaukiojančio eksponato, priežiūra ir pristatymas – mano tiesioginio darbo dalis.

To pirminio, prigimtinio noro plaukioti nebuvo. Iš kur man, kilusiam nuo Kėdainių, jis galėjo būti? Ir nors kurėnas – ne jachta, jį nėra lengva valdyti, šis potraukis mane vis labiau užvaldo...

Mokosi kalbos

- Vaikystėje savo gimtuosiuose namuose turbūt niekada net nepagalvojote, kad ateityje plaukiosite ne vien kurėnu. Turbūt neįsivaizdavote, kad iš vokiečių kalbos versite, redaguosite svarbiausias Klaipėdos istorijos knygas?

- Štai nuo čia galima pradėti šneką apie mano svarbiausią pomėgį! Kai atvykau dirbti ir gyventi į Klaipėdą, nuo pirmų dienų man, kaip istorikui, tapo aišku, kad neįmanoma gilintis į Klaipėdos istoriją nemokant vokiečių kalbos. Juk svarbiausioji istorinė medžiaga, archyvai yra parašyti vokiškai. Kas man liko? Vidurinėje mokykloje ir Vilniaus universitete mokęsis anglų kalbos, čia, Klaipėdoje, ėmiau savarankiškai mokytis vokiečių kalbos – pradėjau versti mūsų muziejaus bibliotekoje saugomas Johano Zembrickio knygas. Tai dariau namuose vakarais, laisvalaikiu.

Verčia knygas

- Ir kaip sekėsi?

- Mano suredaguotą „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorijos“ pirmąjį tomą uostamiesčio leidykla „Libra Memelensis“ išleido užpernai, Klaipėdos 750 metų jubiliejaus proga. Šį mėnesį buvo pristatyta antroji, mano išversta knyga - J.Zembrickio „Klaipėda XIX amžiuje“.

Tai nelengvas, bet įdomus darbas. Juk vaistininko, tačiau kruopštaus tyrinėtojo ir faktų rinkėjo J.Zembrickio knygos yra pagrindiniai šaltiniai istorikams. Ypač domino su mano tiesioginiu darbu susiję J.Zembrickio užfiksuoti faktai apie praeities Klaipėdos uostą, laivybą, žvejybą.

Leidykla „Libra Memelensis“ planuoja išleisti trečią J.Zembrickio knygą – „Klaipėdos apskrities istoriją“. Ko gero, man teks versti ir šią knygą.

Pakerėjo dainos

- Be tokio originalaus poilsiavimo būdo – mokymosi užsienio kalbos verčiant bei redaguojant istorines knygas, ar turite kitų pomėgių?

- Ilgai - apie aštuoniolika metų - dalyvavau folkloro ansamblio „Kuršių ainiai“ veikloje: šokau, dainavau. Bus metai, kaip esu apleidęs, nustūmęs į šoną šį laisvalaikio leidimo būdą. Vis nesiryžtu sugrįžti. O traukia... Tas buvimas kartu, kai daina skamba keliais balsais, tas vargoniškas gausmas pavergia. Šiurpuliukai kūnu perbėgdavo... Ypač pakerėjo žemaitiškos daugiabalsės dainos.

Laukia daug darbų

- Sakėte, kad sėslumo jausmą suteikė šeima. Kokia ji?

- Žmona Audronė, kaip ir aš, nuo pirmųjų Jūrų muziejaus atidarymo dienų čia tebedirba dailininke. Auginame dvi atžalas. Sūnus Romas (toks ne vien mano, bet ir uošvio vardas!) šiemet baigs Vytauto Didžiojo gimnaziją. Abiturientas daugiau linkęs į humanitarinius mokslus. Duktė Austėja groja fleita, mokosi Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Šeimos gyvenimo upė teka įprasta vaga. O štai darbe neišvengsime permainų. Šią vasarą Jūrų muziejus minės savo veiklos 25-metį. Laukia daug darbų, renginių.