R.Malinauskienės psichologės diplomas – giliai stalčiuje

Būsto statybų ir apdailos naujovės, investiciniai ir nekilnojamojo turto projektai, interjero tendencijos – tokias parodas tūkstančiams klaipėdiečių jau ne pirmus metus rengia Renata Malinauskienė, bendrovės „Expo Vakarai“ projektų direktorė.

Pamačius šią miniatiūrinę moterį retas patikėtų, kad ji gali tampyti tokių grandiozinių renginių vadeles. Pati R.Malinauskienė neslėpė, kad šį darbą ji įsimylėjusi, nors jis ir kupinas stresų, suryja beveik visą laisvalaikį. „Kiek tų valandų po darbo lieka... Pasiimu sūnų iš darželio, vakarienę pagaminu, gerai, jeigu yra jėgų kelis puslapius knygos perskaityti. Bet nemanykite, tikrai nesiskundžiu“, - perspėjo ji.

Psichologiją studijavusi R.Mali-nauskienė tikino, kad jos tikrasis pašaukimas – vadyba, tad save dirbančią mokyklos psichologe sunkiai įsivaizduoja. „Psichologijos žiniomis nesipuikuoju, tačiau neslėpsiu – jos padeda bendrauti“, - teigė parodų rengėja.

- Kiek per ketverius metus esate surengusi parodų?

- Į pabaigą eina devintos parodos organizavimo darbai. Kitą savaitę lankytojus pakviesime į investicinių projektų parodą „In West“.

- Iš kur turite kompetencijos dirbti šį nelengvą darbą?

- Viskas ateina iš patirties. Pa-rodų organizatorių Lietuvoje dar niekas nerengia. Reikia tam tikrų savybių – verslumo, pareigingumo, komunikabilumo, gebėjimo planuoti. Visa kita ateina su laiku. Pagal išsilavinimą esu psichologė – Klaipėdos universitete baigiau pedagogikos, vėliau psichologijos studijas. Galėčiau dirbti psichologe mokykloje, nors, ko gero, reikėtų baigti magistrantūros studijas.

- Kodėl delsiate – juk dar nevėlu?

- Neketinu šio darbo dirbti. Atlikau praktiką, ir tiek. Psichologiją įdomu studijuoti, o dirbti – ne. Dar studijuodama nusprendžiau, kad šio darbo nedirbsiu. Man patinka darbas biure.

- Šis darbas Jums – pirmasis. Kaip šovė mintis pasukti būtent į parodų rengimo sritį?

- Baigusi studijas buvau motinystės atostogose. Kai Oskaras paaugo, ėmiau ieškoti darbo. Į psichologų ieškančius skelbimus net nežiūrėjau, nes atlyginimas būtų toks mažas, kad net nebūčiau pajėgi išlaikyti auklės. Pamačiau dienraštyje „Klaipėda“ „Expo Vakarų“ skelbimą – reikėjo asistentės. Nustebau, nes labai mažai įgūdžių buvo reikalaujama, ir padėjau laikraštį į šoną. Tačiau tą patį skelbimą išvydusi antrą kartą ryžausi. Dabar suprantu, kodėl reikalavimai nebuvo aukšti, – ogi todėl, kad visko šiame versle galima išmokti.

- Per tuos metus padarėte gerą karjerą. Turbūt dabar pati turite asistentę...

- Turiu jau antrą asistentę, nes viena, išėjusi mano mokyklą, tapo vadybininke. Dėl karjeros – hm, galbūt ji ir gera. Pradėjau nuo asistentės, vėliau tapau vadybininke, dabar jau direktorė.

- Tai kur aukščiau lipti?

- Lyg ir nėra kur. Šioje darbovietėje pasiekiau lubas. Tačiau manęs karjera, kaip lipimas laiptais, nedomina. Pasiekta pozicija džiaugiuosi todėl, kad esu laisvesnė. Kai buvau asistentė, tik vykdžiau nurodymus, nebuvo vietos mano „aš“. Šiuo metu, kai turiu visišką atsakomybę, jaučiuosi tiesiog puikiai. Didesnėms ambicijoms, matyt, dar neatėjo laikas. Bet juk man tik dvidešimt aštuoneri...

- Gal sukauptą patirtį galima pritaikyti savame versle?

- O ką tai pakeistų? Sutinku, kad savas verslas duoda laisvę, bet taip pat ir atsakomybę ne tik už save, bet ir už samdytus darbuotojus. Čia klysti negali. Kol kas neturiu ir originalaus verslo plano, o atidarinėti eilinį barą taip pat nenorėčiau.

- Nejaugi darbas biure taip Jus užbūrė?

- Neteisūs manantys, kad mano darbas nuobodus. Jis net labai dinamiškas. Žmonės dažnai klausia, ką mes veikiame, kai baigiame pa-

rodą – ar sėdime sudėję rankas. Visada nusišypsau ir primenu, kad organizuoti parodą užtrunka nuo pusmečio iki aštuonių mėnesių. Parodos rengimą galėčiau palyginti su vestuvių organizavimu. Reikia ir suknelę pasiūti, ir kostiumą užsakyti, ir svečius sukviesti, ir muzikantais bei valgiaraščiu pasirūpinti. Visko ir neišvardysi.

- Nuolatinis darbas su žmonėmis vargina, tiesa? Kaip ilsitės?

- Laisvalaikio neturiu daug, bet tuo nesiskundžiu. Kai darbas įdomus, jis tampa ir pomėgiu, ir laisvalaikiu. Net ir savaitgalį mano mintys darbe. Tiesa, šiuo metu esu pavargusi, nes parodos eina viena paskui kitą. Per metus galime organizuoti tik dvi parodas. Tik mano patyrimo dėka šiemet pavyko surengti tris.

- Nebijote perdegti?

- Ateina toks laikas, kai penktą valandą uždarai duris ir apie darbą tiesiog negalvoji. Organizmas, matyt, pats žino, kai turi resursų dirbti, o kai – ne.

- Išvaizdai skiriate daug laiko?

- Aš – ne iš lepiųjų. Kiekvieną dieną atlieku įprastą ritualą – pasidažau ir einu į darbą.

- Be makiažo – niekur?

- Šiuo atžvilgiu esu konservatyvi. Moteris neturi atrodyti apsileidusi. Mano plaukai ir taip pasišiaušę, tad kas būtų, jeigu dar ir nepasidažyčiau? Nenoriu jaustis nesmagiai.

- Nejaučiate įtampos, kad negalite išeiti iš namų nepasidažiusi?

- Ne. Dantukus juk visi valomės. Tai ir blakstienas pasidažyti nesunku.

- Kiek užtrunkate su makiažu?

- O kiek dantis valomės?

- Gydytojai rekomenduoja valyti apie tris minutes.

- Vadinasi, sutaupau laiką dantims ir atiduodu jį blakstienoms. Labiausiai nepatinka džiovinti plaukus, nes dažnai skubu, o jie vis nedžiūva. Bet toks gyvenimas – niekur nepabėgsi.

- Turite nemažai dalykinių susitikimų – ar spintoje daug griežto kirpimo kostiumėlių?

- Dirbu ne banke, todėl nesu įpareigota dėvėti dalykinius kostiumėlius. Turiu įvairių rūbų. Nežinau, ką reiškia rytą stovėti prie spintos ir gailėtis savęs, kad neva neturi ką apsirengti. Gal tik kartais ilgai neapsisprendžiu, ką vilktis.

- Dažnai keičiate šukuosenas. Vis neišsirenkate tinkamiausios?

- Ne, tiesiog mėgstu įvairovę. Visiškai atsiduodu į savo kirpėjos rankas. Juk plaukai – ne dantys. Jeigu nepatiks, ataugs nauji.

- O atostogas kur leidžiate – gal su ekstremalų būriu kopiate į kalnus?

- Nesu ekstremalė. Bijau aukščio, tad kalnų, skraidymų ir parašiutų nemėgstu. Dažniausiai išvažiuoju į užsienį paprastai ilsėtis. Šiemet automobiliu važiavome į Barseloną, pakeliui aplankydami Prancūzijos pietus – visą Žydrąją pakrantę.

- Važiavote su penkiamečiu sūnumi?

- Ne, su savo draugu. Vaiku rūpinosi seneliai.

- O tėvelius Panevėžyje dažnai aplankote?

- Kiekvieną mėnesį išsirenku savaitgalį ir važiuoju. Kalėdos, Velykos, gimtadieniai prisideda.

- Į Klaipėdą atvažiavote studijų metais. Niekas netraukė per dantį, kad esate panevėžietė?

- Pajuokaudavo, kad geriau neprasidėti, nes duosiu į kaulus. Tik tiek. Nepastebėjau, kad klaipėdiečiai kaip nors reaguotų, išgirdę iš kur esu. Man Klaipėda – jau seniai savas miestas. Čia erdvu, jūra šalia, yra viena didelė gatvė, kuria galima pasivaikščioti. O Panevėžys mažas, kažkoks užspaustas.

- Tikriausiai prie jūros dažnai nuvažiuojate.

- Kai atvykau mokytis, kiekvieną mielą vakarą su ausinuku eidavau prie jūros. Dabar viskas kitaip. Turbūt priprantame prie to, ką turime, ir nebe taip vertiname.

- Kaip atrodo Jūsų namai?

- Standartinis trijų kambarių butas. Didelės prabangos nėra, nors jaučiu silpnybę gražiems interjerams. Apie būsto apipavidalinimą žinau daugiau, nei galima parodyti parodoje. Kai draugai vyksta į užsienį, prašau, kad nepirktų saldainių ir suvenyrų, kurių nemėgstu, o atvežtų interjero žurnalų.

- Esate išsituokusi, turite draugą, bet neatsisakote vyro pavardės. Kodėl?

- Sūnus nešioja šią pavardę, o ir mane tokia pavarde visi pažįsta, įdirbis yra...

- Jeigu dar kartą ištekėsite, šią pavardę keisite?

- Negalvoju apie tai, nes dar nepribrendo laikas.

- O savo pavaldiniams esate gera viršininkė, juk atsimenate, kai pati buvote jų vietoje?

- Esu reikli, bet teisinga. Žmonių neskaudinu, o balsą pakeliu tik juokaudama. Kai iš tiesų esu pikta, žmogus tai supranta iš žvilgsnio. Menkinti ir kontroliuoti žmonių negalėčiau. Kai darbe kyla įtampa, gerų rezultatų tikėtis neverta. Juk dirbame kūrybinį darbą, tad reikia duoti žmonėms laisvę.

- Šeimoje taip pat esate reikli?

- Darbe, kur žmones sieja dalykiniai santykiai, švelnumui vietos nėra, o namie, manau, esu tikrai švelni.

- Susinervinate, kai paroda sulaukia ir neigiamų atsiliepimų?

- Anksčiau labai jaudindavausi, bet dabar nebe. Jeigu parodą aplanko dvidešimt tūkstančių žmonių ir dvidešimt iš jų pasako, kad pa-roda nepatiko, – nekreipiu dėmesio. Kitas reikalas, jeigu nepatenkintų būtų pusė. Be to, svarbu, kas kritikuoja. Jeigu į statybų parodą ateina namų šeimininkės ir cypauja, kad tokios blogos parodos dar nėra mačiusios, ar turėčiau tai priimti kaip kritiką? Tikrai ne.