Kas nežino aktoriaus Rimgaudo Karvelio – juk jis, Kaune gimęs teatro veteranas, dirbo Jaunimo teatre šio klestėjimo laikais! Nepaisydamas garbaus amžiaus, ir dabar Rimgaudas energingai traukia per Vilnių, dažniausiai jo rankose – fotoaparatas ar filmavimo kamera. R.Karvelis – Jaunimo teatro metraštininkas, įamžinęs įvairiausias jo gyvenimo akimirkas.
Kai išeidavau į sceną apsivilkęs raudonais baltiniais ir su peiliu, amerikonai išsigąsdavo.
Žiūrovų ir kolegų mėgstamam šmaikštuoliui Teatro diena pažėrė siurprizų – per Auksinių kryžių teikimo ceremoniją R.Karvelis buvo apdovanotas Padėkos premija už viso gyvenimo kūrybą.
– Juk nuostabu ar ne, kai už viso gyvenimo kūrybą žmogų apdovanoja dar gyvą, o ne po mirties?
– Cha-cha-cha! Tai jau rytoj galėsiu numirti?
– Ne. Džiaugtis tuo prizu, gyvenimu, daryti tai, ko dar nepadarėte.
– Džiaugiuosi. Tikrai netikėjau, kad gausiu tą premiją. Nuo ryto man prasidėjo siurprizai. Paskambino, pakvietė interviu – maniau, per radiją reikės kalbėti, o nuvežė į televiziją – nei pasipuošęs buvau, nei ką. Žodžiu, buvo siurprizų diena.
– Kai atsigręžiate atgal, už jūsų pečių išsirikiavę lyg kareiviai vaidmenys. Kuris jų – pats brangiausias?
– Sunku pasakyti. Buvo toks režisieriaus Povilo Gaidžio spektaklis "Būk vyras, Čelestinai!", kur vaidinau Čelestiną. Aš – charakterinis aktorius, linkau į komišką pusę, bet režisierius mane pasuko į tragišką – suteikė kitų spalvų. Paskui buvo "Skapeno klastos" – vaidinau Moljerą. Kai esi per 100 vaidmenų suvaidinęs, labai sunku kurį nors išskirti.
– Su kuriuo režisieriumi geriausiai suradote bendrą kalbą?
– Su visais surasdavau bendrą kalbą. Visuomet stengdavausi suprasti, ko jie nori iš manęs. Aktorius, kaip sakoma, – molis, todėl darydavau pagal jų stilių. Niekada nesispyriodavau. Aktoriai, kurie spyriojasi prieš režisierių, apgina savo štampus. Būna, režisierius tave "nuplauna" – parodo visai kitokį. Todėl įdomu dirbti su visais – pasidarai įvairesnis aktorius. Nekonfliktuodavau.
– Ir su žmona namuose nekonfliktuojate – esate toks paklusnus?
– Kad esu vienas – išsiskyriau prieš 18 metų. Dabar mudu – geriausi draugai, suprantame vienas kitą. Anksčiau ji buvo žmona, o dabar – sesuo. Ji buvo grimo dailininkė, prie remontų, prie statybų. O man remontai nerūpėjo, man įdomu buvo teatras, knygos. Dabar ji turi puikų vyrą ir juodviejų tikslai – vienodi. O man žmonos reikėjo tokios pamišusios, kaip aš, – vaidinti, filmuoti, fotografuoti, rašyti.
– Ar suradote tą idealą?
– Ne-e-e… Gyvenu vienas – be pamišusios žmonos. Teatras – mano žmona. Dar vaidinu keliuose spektakliuose. Rolando Kazlo naujas spektaklis labai įdomus – jame vaidinu kleboną. Jau nedirbu Jaunimo teatre – sulaukę pensinio amžiaus, visi esame samdomi, neatimame iš jaunimo darbo vietų. Dar fotografuoju ir filmuoju. Dabar filmuoju trečiąją Jaunimo teatro "Metraščio" dalį.
– Ką filmuojate – jaunuosius aktorius?
– Dar ne. Dar ne visi senieji nufilmuoti. Trečiojoje dalyje bus gastrolės užsienyje su Eimunto Nekrošiaus spektakliais. Daugiausia važinėjau su jo spektakliais "Dėdė Vania" ir "Pirosmani, Pirosmani…" Pusę pasaulio aplankėme. "Dėdėje Vanioje" buvo tokie trys "čiūdakai", kur grindis vaškuodavo, perversmus darydavo – vaidinau vieną tų "lapsardokų". "Pirosmanyje" vaidinau žuvų pirklį. Kai išeidavau į sceną apsivilkęs raudonais baltiniais ir su peiliu, amerikonai išsigąsdavo. O mūsų jaunieji aktoriai bus penktojoje "Metraščio" dalyje. Apie juos bus visas serialas. Pažadu!
Naujausi komentarai