Šeštadienio interviu

„Rezonanso“ vedėja gyvena be dublių

Į tradicinį klausimą – kaip gyveni – „Balticum“ televizijos „Žinių“ tarnybos vadovė, laidos „Rezonansas“ vedėja Dalia Grikšaitė-Liatukienė turi abejonių nekeliantį atsakymą – šypseną. Toji šypsena pasitinka ir „Rezonanso“ žiūrovus, ir politikus, kuriuos žavi laidos vedėja į kampą spaudžia klausimų atakomis.

Tačiau gera nuotaika Daliai - ne tiek įvaizdžio dalis, kiek natūrali būtinybė, padedanti sušvelninti gyvenimo iššūkius. Kaip ir visi, televizijos laidos vedėja ir dešimties žmonių kolektyvo vadovė tarp keturių sienų leidžia sau pabūti be grimo: mėgautis katino murkimu, virbalais „piešti“ mezginio akis ir viena ausimi klausytis žinių iš viso pasaulio.

Prieš keturiolika metų žurnalistės karjerą laikraštyje „Mažoji Lietuva“ pradėjusią D.Grikšaitę-Liatukienę galima būtų priskirti veikliųjų moterų tipui. Savo darbo dieną ji baigia tik tuomet, kai užrašuose sąžiningai išbrauko visus „punktelius“ ir virš jų „prikabina“ po kryžiuką – „baigta“. Tada – į namus, kur laukia vyras Alvydas ir šeimininkės išsiilgusi katė Bela Murmulaitė. Kitą rytą švarus užrašų lapas vėl bus primargintas priminimais apie neatidėliotinus susitikimus, skambučius, vizitą į grožio saloną ir galop – tiesioginiu eteriu, po kurio, anot Dalios, tenka „paipaliotis“ vos ne visą parą.

-Kai po vidurinės mokyklos nepavyko įstoti į žurnalistiką, turbūt manei, kad nebaigus specialių mokslų vargu ar įmanoma dirbti šį darbą. O kaip atrodo dabar?

-Sutikau tokių žurnalistų, kuriems ir su diplomu sunkiai sekasi, sutikau iš kitų sričių atėjusių žmonių, kurie tiesiog turi žurnalisto talentą. Vienintelis reikalavimas – kad jis būtų ekstravertas. Kad gyventų ne tik sau, bet ir kitiems. Iš bendravimo, ryšių, smalsumo ir gimsta rezultatas. Viename filme taksistas klausė įžymaus džiazo muzikanto, kas yra muzika. „Galiu sugroti šitą lentynėlę, šitą stalą, bokalą“, – atsakė šis. Taip yra ir su žurnalistika. Straipsnis ar reportažas gali gimti iš stalo, lentynėlės, bokalo – už jų slypi tema, istorija, kurią galima papasakoti.

-Tačiau darbas laikraštyje ir televizijoje, ko gero, turi esminių skirtumų.

-Visur tie patys principai. Tik televizija prideda papildomo jaudulio. Turi išmokti atitinkamai sėdėti. Laikraštyje dirbdamas turi galimybę kažką pakoreguoti, televizijoje – ne. Man iki šiolei vis dar sunku kontroliuoti gestikuliaciją, mimiką, išsprūstančius žodelius, kas ilgainiui erzina žiūrovą. Po pirmosios laidos gavau pastabų, kad laksto žvilgsnis. Kitą kartą jau žinojau: nukristų kas ar šviesa išsijungtų – į šonus nežiūrėsiu, sėdėsiu kaip kuolas!

-Ar tau reikalingi nuolatiniai pasikeitimai, kad jaustumeisi gerai?

-Kaip ir dauguma žmonių, esu inertiška būtybė. Patinka, kai nusistovi tam tikras gyvenimo ritmas, kai žinai, ką veiksi pirmadienį, antradienį. Aš nesvajoju apie kataklizmus, kad vieną dieną viską išdraskysiu ir vėl pradėsiu iš naujo. Stengiuosi rasti žavesio kasdienybėje. Tačiau jeigu įvyksta kokių nors pasikeitimų, nesipriešinu. Priimu natūraliai – reikia kažką išmokti, iškentėti, pradėti iš naujo, prisitaikyti, rasti aukso vidurį, kad kuo mažiau kentėtumei pats ir mažiau kankintumei kitus.

-„Balticum“ televizijoje dirbi jau ketverius metus, viskas po truputį tampa rutina...

-Tai kad nėra kada priprasti. Iš pradžių buvo netiesioginis eteris, po to tapau „Žinių“ redaktore, po to – jau vadove, paskui netiesioginio eterio laida tapo tiesiogine. Per tuos ketverius metus teko „išversti kelis kailius“. Viena, kai netiesioginiame eteryje gali leisti penkias pradžias ir penkias pabaigas, kai yra dublis, ir kita – kai šito nebelieka ir išpūtęs akis kovoji už išlikimą.

-Ar gyvenime taip pat mėgsti kelias pradžias ir kelias pabaigas?

-Negaliu pasakyti, kad mano biografija kuo nors ypatinga, nebuvo penkių pradžių, audringų meilių. Atėjo laikas - atėjo žmogus, kuriuo aš patikėjau. Tokia pradžia, o pabaigos nenorėčiau. O apskritai gyvenime kartais labai sveika pakartoti kokį nors dublį: suvokti, pripažinti ir ištaisyti klaidą.

-Baigi įtemptą darbo dieną, pareini namo, o kas tada?

-Tada laukia namų darbai. Jeigu yra laiko – paruošiu vakarienę, su Alvydu aptariame prabėgusią dieną. Peržiūrime visas žinias. Tai tarsi kokios „mišios“. Kai pradedu visas iš eilės žiūrėti, Alvydas neištveria ir protestuoja: „Vis žinios ir žinios“.

-Kokią vietą tavo namuose užima televizorius?

-Jeigu nedirbčiau televizijoje, turbūt televizorių išmesčiau – suėda daug laiko. Jeigu esi pavyzdingas žiūrovas, žiūrėti – nemažas darbas. Man patiktų laisvalaikiu tiesiog gulėti, miegoti, pamegzti. Tiesa, mezgu dabar retai.

-Mezgi juk ne todėl, kad neturėtumei kuo apsirengti?

-Tai nusiraminimo būdas. Ritualas su virbalų judėjimu. Klausai televizoriaus ir dėlioji akis. Jeigu turėčiau daugiau laiko, turbūt jį atiduočiau žmonėms, šeimai. Tačiau tiek dirbu tikrai ne dėl garbės ir ne dėl pinigų, nors jų reikšmės žmogaus egzistencijai ir neneigiu. Dirbu dėl savęs, nes man tai patinka.

-Dirbdama žurnaliste, Klaipėdos universitete baigei politologiją.

-Iš tiesų kadaise politika buvo mano aistra. Tačiau dabar negalėčiau pasakyti, kad tai man gyvenime pats įdomiausias dalykas. Žmogus labai keista būtybė: iš pradžių ko nors beprotiškai nori, o kai jau turi, ima norėti ko nors kita.

-Taigi svajonė išsipildė, ir tu vedi politinę laidą „Rezonansas“. Politika ir dar tiesioginiame eteryje. Gal po laidos reikia laiko atsistatyti?

-Ir nuo tiesioginio eterio jaudulio, ir dėl to, kad politikai – pakankamai stiprūs žmonės. Prieš kiekvieną laidą keliu sau uždavinį – išpešti iš jų ką nors nauja. Noriu sukurti kažkokią intrigą. Išsenki ir nuo nuolatinių pastangų išgauti patį geriausią rezultatą. Todėl kitą dieną po tiesioginio eterio galva būna lengvai tuštoka. Dirbu įprastai, tačiau su visokiais pasižvalgymais langą.

-Minėjai, kad retai į miesto centrą beužsuki. Taip išeitų, kad į Klaipėdą didžiąją dalį savaitės žvelgi per televizoriaus ekraną.

-Viena mano gyvenimo tragedijų buvo, kai teko išsikelti iš to centro. Tačiau dabar tai netgi patogu: čia pat darbas, parduotuvė, kavinė. Tačiau, kai atvažiuoju į tą centrą, parsivežu n temų – turiu puikią galimybę į viską pažvelgti šviežia akimi. O tada pradedu vaikyti visą komandą... (juokiasi)

-Kodėl ištekėjusi pasilikai tokią ilgą pavardę - Grikšaitė -Liatukienė?

-Mano vyrui atrodė priimtina, kad kiekvienas žmogus turi turėti kažką savo. Jeigu 29 metus buvau Grikšaitė, kodėl staiga turėčiau tapti kažkuo kitu? Todėl tą reikalą išsprendėme labai paprastai: Grikšaitė minus Liatukienė. Kai noriu, būnu Grikšaitė, kai noriu – Liatukienė (juokiasi). Su Alvydu draugavome 6 metus. Negaliu pasakyti, kodėl vieną dieną sumanėme susituokti. Tačiau po to niekas nepasikeitė, tik pasuose antspaudai atsirado.

-Nujaučiu, kad pasakysi, jog gyveni gerai...

-Iš tikrųjų gyvenu gerai. Net žemės drebėjimas buvo labai mažas, niekas nenukentėjo, patyrėme naujų įspūdžių. Esu sveika, turiu namus, mylimą žmogų – kaip galiu sakyti, kad gyvenu blogai?

-Tačiau būna visokių akimirkų. Kokia tave priverčia stabtelėti?

-Būna tokių keistų momentų: koks nors gražus vaizdas, gražus gestas, filmo akimirka. Kartais iš tiesų būna taip gera, kad norisi net verkti.

-Ačiū už pokalbį. Ir palinkėčiau daugiau šypsenų, o ne ašarų.