Restauratorė atveria sakralias vertybes

Šeštadienio interviu apie kruopštų darbą, nuovargį, maldas ir palaimą

Iš pirmo žvilgsnio restauratorė Janina Bilotienė - paprasta, kukli moteris. Tačiau kai ji įsikalba apie vakar į Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią sugrąžintą didžiojo altoriaus paveikslą „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“, kyla noras pagarbiai, žemai nusilenkti šiai moteriai.

Aukščiausia Kultūros ministerijos meno premija šiemet apdovanota restauratorė iki išsekimo dirbo sluoksnis po sluoksnio valydama nemokšų užteptą tikrąjį Mergelės paveikslo grožį. Dabar moteriai norisi pailsėti - atsigulti ant žolės ir žiūrėti į dangų.

- Kada pamatėte, kad į Lietuvos dailės muziejaus P.Gudyno restauravimo centrą atvežtas paveikslas yra iš tiesų vertingas?

- Ne iš karto. Po truputį, kai atvėrėm uždažymus, vaizdas ryškėjo. Teko nuimti vienur dešimt, kitur - keturiolika, vietomis - net aštuoniolika dažų sluoksnių. Nuo septynioliktojo amžiaus vidurio paveikslas ne kartą buvo atnaujinamas. Tik daugiau nei po pusmečio darbo, į mano dirbtuvę užsukę žmonės net ėmė prašyti leisti pasimelsti prie paveikslo.

- Kaip Jūs manote, iš kur atsiradęs tas paveikslo sakralumas, kad žmonėms norisi prie jo atsiklaupti melstis?

- Įdėta, įdėta į jį kažkas vis dėlto. Ir tie amžiai duoda savo. Pagalvokit, kiek žmonių per šimtmečius žiūrėjo į paveikslą ir meldė Mergelės Marijos pačių svarbiausių dalykų, kiek maldų į ją įdėta. Minios žmonių į ją kreipėsi - gal milijonas, gal daugiau žmonių prašė sau malonės. Paveikslą, matyt, lydi maldų sankaupa, jų energija.

Be to, Palanga - neįprasta vieta. Žmonės čia šimtmečiais atvažiuodavo nusiplauti savo nuovargio, piktumo, ieškojo sveikatos, norėjo pailsėti, atgaivinti kūną ir dvasią. Gal dėl to Palangos mergelė ir verkia, kitur - ne.

- Bet palaukit, minėjote, kad šis paveikslas sena originalaus švento paveikslo Čenstakovos Švč. Mergelės Marijos Lenkijoje kopija. Kaip gali būti, kad ano paveikslo Mergelė neverkia, o šito - ašaroja?

- Nežinau, iš kur čia taip ir kodėl. Mergelė net prakaituoja krauju, kraujas užlašėjęs ant skruostų, didelis lašas - ant kaklo, o ašarėlės baltos, šviesios.

- Neįmanoma įsivaizduoti, kaip jaučiatės, prisilietusi prie tokių ypatingų darbų, o taip pat, kokia vidinė būsena gimsta, atvėrus vertingus tapybos lobius...

- O, patikėkit, kokių tik būsenų neišgyvenu... Tiesa, truputį jau pripratau. Baisiausia buvo eiti dirbti prie Aušros vartų Madonos. Galvojau, kaip aš galiu eit, lįst prie tokio darbo, prie tokios šventenybės. O jei ką ne taip padarysiu? Juk tai didžiulė atsakomybė, bet dirbant visus darbus, atsakomybė slegia milžiniška. Matot, kas darosi prieš Palangos Mergelės pristatymą? Visi jos laukia - ir minios, ir hierarchai.

O be to, dar svarbi menotyrininkų nuomonė. Jiems turi parodyt ir įrodyt, kad paveikslas vertingas. Iki šiol Palangos Madona buvo nevertinama menotyrininkų. Knygoje „Lietuva - Marijos žemė“ apie ją nėra jokios informacijos. Tačiau menotyrininkai juk negali matyti tikrosios vertės, kai paveikslas buvo toks suniokotas. Dabar visi sutinka, kad tai - didžiulė vertybė.

Taigi Lietuva nežino, kokių lobių turi. O juk tie darbai neįkainojami. Kuo daugiau vertybių atskleidžiam, tuo turtingesni visi daromės.

Anądien mačiau, kad į Punską Šiluvos Mergelės Marijos kopiją nuvežė. Pagalvojau, jei būtų paveikslą nuo nerestauruotosios Mergelės kopijavę, būtų visai kitaip. Juk prieš restauraciją ir Šiluvos Madona buvo rūsti moteriškė, pagyvenusi gerokai, žvaira truputį, piktoka. O juk jos visos - mergelės, o ne senos moteriškės. Tereikia atskleisti jų pirminį grožį.

- Esate restauravusi Šiluvos Mergelės Marijos paveikslą ir Žemaičių Kalvarijos, ir Aušros vartų, Katedros Sapiegų Madonas, kitus reikšmingus bažnyčiai ir šalies istorijai paveikslus. Kuo kitoks buvo Palangos Mergelės Marijos paveikslo restauravimo procesas?

- Paveikslo sluoksniai yra labai sukietėję, tvirti. Teko juos nuimti po mažą gabalėlį, po kruopelytę. Nors šis paveikslas ir mažesnis nei kiti, su juo labai lėtai dirbau, paskubėti - neįmanoma. Negalėjau taip paprastai atskirti vieną dažų sluoksnį nuo kito, nes dažai labai kieti. Be to, man sakė, kad paveikslo apšvietimas bažnyčioje anksčiau buvo labai ryškus, nekokybiškas, lempos galėjo kaitinti paveikslą, dažai džiuvo, kietėjo.

O kad paveikslas mažesnis - man geriau. Šiluvos mergelė buvo dviejų metrų trisdešimties centimetrų aukščio, teko dirbti pasilypėjus. O Palangos Mergelę galėjau nešiotis, pasidėti ant molberto, prie lango. Man reikia visokio apšvietimo. Pavakary paveikslą nešdavausi į kitą vietą, lietingą dieną pamatydavau tai, ko saulėtą dieną nesimato.

- Minėjote, kad restauruoto paveikslo su nekantrumu laukia ir tikintieji, ir bažnyčios hierarchai. Kokie Jums pačiai jausmai kyla, matant didžiulį žmonių susidomėjimą?

- Na, padariau viską, ką galėjau. Jeigu visi džiaugiasi, tai gera ir man, žinoma. Kartais keista, negi jau tikrai padariau darbą. Juk ištisus metus dirbau. Tiesa, dar laukia kita dalis. Restauruosime autentišką angelų, Marijos ir kūdikėlio Jėzaus drabužių vaizdą.

Iš tiesų norisi žiūrėti į žmones prie paveikslo iš šono ir likti nematomai. Gal ir nuovargis čia susidėjo... Juk per Žolines Mariją miegančią paėmė į dangų, jos kapo vietoje tik gėlių paliko. Užtat ir norisi griūt ant žolės ir žiūrėti į dangų. Pailsėt norisi.

- Kaip atlaikėte tą darbo maratoną? Ar labai pavargote?

- Pastaraisiais mėnesiais patyriau didžiulę įtampą. Kai liko pas-kutinis mėnuo, mačiau, kiek daug darbo dar laukia - akių obuoliukai dar nežiūrintys, nosies kampas dar ne tas, lūpų irgi dalies dar nėra, o juk reikia viską išbaigti. Kai liko vis mažiau laiko, susiėmiau, jėgos įgijau. Atsisėdi ir darai, atsisėdi ir darai. Dirbau tikrai daug.

Visas restauracijos procesas yra fiksuojamas fotografijose. Galiausiai fotografams sakiau: ateikit ryte ir ateikit popiet, visada turėsiu, ką parodyti, paveikslo vaizdas bus pasikeitęs.

Kai darbams einant į pabaigą atėjo Lietuvos dailės muziejaus direktorius ir pamatęs rezultatą pasakė: “Na, Jane, sveikinu tave, tai čia juk vertybė, gero dailininko, tikrai ne menkavertis darbas“, įgijau tarsi antrą kvėpavimą, užbaigti nebebuvo sunku.

Juk ir kolegos sakė: „Ach, duoda tokį darbą, juk čia nieko nėra, kodėl reikia dirbti prie tokio, juk yra dar šimtai darbų, kur tikrai slepiasi vertybės.“ O po to jau visi ėmė kitaip galvoti. Ir pati, kai dirbau, įvairių dvejonių išgyvenau. Kartais suabejodavau - gal tikrai nieko nebus? Rentgenas - ir pirminis, ir antras, dar nerodė visko, kas atsiskleidė, kai įdėjau darbo. Pamačiau vertybę, džiaugiausi, kaip apdovanota.

- Dirbant prie švento paveikslo tenka prisiliesti ne tik prie laiko paslėpto meno kūrinio, bet ir prie sakralios vertybės. Koks Jūsų vidinis santykis su paveikslu, prie kurio liečiatės?

- Tai taip ir šnekėdavomės su Mergele. Sakydavau jai: „Aš tave gydau, o tu man padėk gydyti, nes aš jau nebegaliu...“ Kambarėlis tas mano mažiukas, langas didelis, saulė šviečia, kaitina, karšta, marškinėlius keičiu, nes visa šlapia, prakaitas varva... Dirbi, atrodo jau nebegali. Prisėdi, pamatai kažką ir vėl naujas įkvėpimas. Pietų nebenori. Kartais apsvaigusi nuo nuovargio vaikščiojau. Įtampa išsekina. Atsakomybė baisi, o jeigu aš būčiau nespėjusi? Juk taip visi laukė.

- Galbūt dirbdama patyrėte kokių nors mistinių patyrimų, netikėtumų?

- O, taip, kitaip ir būti negali. Pasakysiu Jums paslaptį, dirbdama labiausiai vargau restauruodama tą Mergelės vietą, kuri tarp nosies ir lūpų. Tiek vargau, vis ne tas kampas, ne taip, kažko nepagavau vis, kažkokio niuanso. Pažiūrėkit, mano panosėje jau kurį laiką žaizdelė, niekaip jos neužgydau. Man gyvenime nėra taip buvę.

- Neįtikėtina...

- Ir ministras manęs klausė: „Jane, ar susapnuoji Mariją?“. Sapnuoju, sapnuoju, kaipgi ne. Jau išmokau suprasti tuos sapnus. Šiąnakt sapnavau, kad niekaip laiku į bažnyčią nespėju, ir taksi kviečiau, ir apsirengus kažkaip ne taip buvau. Rytą supratau pranešimą – turiu ateiti laiku ir pasipuošusi.

Bet šiaip jau puoštis man nepatinka. Turguje ar troleibuse stumdo mane kaip paprastą moteriškę, o jei atsitiktinai sužino, kas aš, stebisi: „Negi jūs ta pati?“ O man dažų nereikia, užtenka tų dažų, kurie paveiksluose.

O vienas nuostabiausių dalykų, kurį pamačiau dirbdama prie paveikslo, net nuotraukoje užfiksuotas. Fotografija dabar kabo Palangos bažnyčioje. Kai specialistai fotografavo paveikslą rentgenu - nugarinę jo pusę - atsitiko neįtikėtinas dalykas. Jam loginį paaiškinimą rasti būtų sunku, nebent - metafizinį. Nuotraukos parodė, kad Mergelės viršugalvis, kur yra karūna, ir jos širdis skleidžia ryškų, keistą, nepaaiškinamą švytėjimą. Tose vietose tikrai nėra tiek daug skylučių, kad persišviestų paprasta šviesa.

Vyskupas Jonas Boruta nenustebo išgirdęs žinią apie šį įvykį. Bažnyčia turi vilties, kad atsiskleis stebuklinės šio paveikslo galios.