Reginos Kontautienės gyvenimas - mokykla

Šeštadienio pokalbis apie išsipildžiusią svajonę – dirbti su vaikais

Trapi ir itin santūri – šis pirmas įspūdis apie Reginą Kontautienę gali būti netikras.

Pedagoginį kelią pradėjusi nuo darbo su pradinukais, dabar ši smulkutė moteris sugeba suderinti ne pačius lengviausius darbus ir didžiulę atsakomybę.

Ji yra Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Socialinės pedagogikos katedros docentė, taip pat didžiausios nevalstybinės mokyklos direktorė.

O pokalbio metu regėdama sudrėkusias R.Kontautienės akis supranti, jog po santūria išore slypi jautri širdis, motinos meilę dalijanti ir savo dukteriai, ir mirusios giminaitės sūnui.

Pavyzdys - iš mamos

- Šią savaitę paženklino Tarptautinė mokytojų diena. Prisimindami savo mokytojus, turbūt ne vienas pasvarstome, kodėl jie pasirinko šią profesiją. O kaip Jūs, Regina, tapote mokytoja?

- Jau būdama pirmokė tuometinėje 10-ojoje vidurinėje (dabar Sendvario pagrindinėje) mokykloje žinojau, kad aš būsiu pradinukų mokytoja. Tas suvokimas nesusilpnėjo ir vyresnėse klasėse. Čia mane itin sužavėjo dvi pedagogės - istorijos mokytoja Nijolė Puzonienė ir matematikos mokytoja Angelė Vaičekauskaitė.

A.Vaičekauskaitė dabar dirba vyriausiąja inspektore Klaipėdos apskrities valstybinėje švietimo priežiūros tarnyboje.

Ji man buvo mokytojos pavyzdys. Per pamokas – be galo reikli ir dalykiška, po pamokų – itin draugiška, gebanti būti mokinių bendraamže ir leisti laiką su jais netgi čiuožykloje.

Svajonę tapti pradinukų mokytoja brandino ir namai. Mano mama dirbo vaikų darželyje auklėtoja, pradinių klasių mokytoja. Ji mėgo savo darbą, buvo pedagogė iš pašaukimo.

- Dabar mokytojai tarsi susiskirstę į dvi dalis: viena daugiau kalba apie pašaukimą, kita – apie mažus atlyginimus ir didelį popierizmą.

- Manau, jog pedagogo profesija skirta tokiems žmonėms, kurie yra pašaukti dirbti vaikams ir su vaikais. Tuomet atsisakyti darbo mokykloje neskatins nei pinigai, nei popierizmas.

- O kaip suprasti – pašauktas ar ne žmogus būti pedagogu?

- Objektyvių kriterijų turbūt sunkiai rastume. Tiesiog reikia mylėti ir suprasti vaikus, jie turi nevarginti tavęs.

Mokėsi iš kolegų

- Ar tebenorėjote būti pradinių klasių mokytoja, baigusi vidurinę mokyklą?

- Žinoma. Įstojau į Šiaulių universitetą, pasirinkau dvigubą specialybę – muzikos ir pradinių klasių mokytojos. Kadangi gerai mokiausi, kai kam atrodė, kad studijuoju ne tame mieste, ne tame universitete. Tačiau tuo metu pradinių klasių mokytojų kitur neruošė. Šiauliai man davė ne vien specialybę. Vieno akademinio susitikimo metu susipažinau su būsimu vyru, tuomet Žemės ūkio akademijos studentu.

Bestudijuodama ištekėjau ir pagimdžiau dukterį Rūtą.

Kai po studijų gavau paskyrimą dirbti dabartinėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, dukrelei tebuvo pusė metų.

Keičiantis mūsų šeimos gyvenamajai vietai, keitėsi mano mokyklos – „Smeltės“, vėliau - „Varpo“.

Duktė jau buvo paūgėjusi, tad „Smeltėje“ man buvo gražiausi kaip pedagogės augimo metai. Troškau būti gera pradinukų mokytoja, kunkuliavau entuziazmu, o šalia – šilti ir patyrę kolegos. Neužmiršiu jau Anapilin išėjusios Reginos Gultiajevos – ji tikrai buvo pedagogė iš pašaukimo. Man buvo laimė mokytis iš jos ir augti. Greta jos aš supratau, kad pedagogo darbas – kūryba. Įgavau laisvės ir drąsos kurti savitą pedagogės stilių.

Paviliojo universitetas

- Kai perėjote dirbti į „Varpo“ vidurinę mokyklą, Jums buvo paskirta respublikinė premija kaip vienai geriausių šalyje pradinių klasių mokytojai. Tačiau vėliau Jus paviliojo Klaipėdos universitetas. Kaip tai įvyko?

- Bedirbant „Varpo“ vidurinėje mokykloje, vienoje konferencijoje manęs paprašė perskaityti pranešimą. Mano mintys apie pedagoginį bendravimą su vaikais sudomino dabartinę profesorę, habilituotą daktarę Audronę Juodaitytę. Po konferencijos ji mane susirado, pradėjo lankytis mano pamokose. A.Juodaitytė man pasiūlė atlikti mokslinius tyrimus būtent pedagoginio bendravimo ir bendradarbiavimo su vaikais tema. Tuo metu Pedagogikos fakultete atsirado nauja – vaikystės pedagogikos specialybė, buvo pradėti rengti pradinių klasių mokytojai. Mane pakvietė dirbti universitete.

Iškart neatsisakiau mokyklos – turėjau antrokėlius, derinau darbą su jais ir studentais. Kai mano mokinukai perėjo į penktą klasę, išėjau į universitetą.

Dvejus metus tam nesiryžau, tačiau reikėjo apsispręsti dėl doktorantūros studijų.

Nuo 1991-ųjų, kuomet pradėjau dirbti universitete, išleidau monografiją „Pedagoginio bendradarbiavimo plėtotė pradinėje mokykloje“ bei studijų knygą „Pedagoginio bendradarbiavimo sistema ir jos valdymas mokykloje“. Esu apie 40 mokslinių straipsnių autorė.

- Ar šios knygos skirtos studentams?

- Mokytojams – taip pat. Jie yra nuolatiniai studentai. Dėsčiau ir tebedėstau švietimo vadybos magistrantams – Klaipėdos mokyklų bei ikimokyklinių įstaigų vadovams.

Ilgėjosi mokyklos

- Mokslinė veikla su švietimo vadyba Jums natūraliai siejasi, nes vadovaujate didžiausiai Klaipėdos apskrityje nevalstybinei pagrindinei mokyklai „Universa Via“. Kodėl ją įkūrėte?

- Mokyklos veiklos pradžia – 1997 metai. Iki tol maždaug šešerius metus gyvenau be mokyklos. Man jos trūko. Ypač ilgesys širdį suspausdavo rugsėjo 1-ąją. Žvelgdavau pro langą į vaikus su gėlėmis, ir norėdavosi verkti.

Tačiau grįžti norėjau į kitokią mokyklą. Kai dirbau mokytoja, mačiau didžiųjų mokyklų trūkumus. Mažas vaikelis – pradinukas joje pasiklysdavo. Mokyklos turi būti mažesnės, kad kiekvienas mokytojas pažintų kiekvieną vaiką, pajaustų jo nuotaikas. Kita vertus, norėjosi kitokios, estetiškesnės mokyklinės aplinkos. Didelėje mokykloje sunku jaukumą sukurti. Dar man norėjosi praktikoje realizuoti pedagogines tiesas, kurių šiandieninėje mokykloje pedagogas negali įgyvendinti. Turiu galvoje mokymo individualizavimą, diferencijavimą. Paprasčiau tariant, didelėje klasėje mokytojas neturi galimybių dirbti su kiekvienu vaiku. O mažoje mokykloje su mažomis klasėmis – tai įmanoma.

Tad su bendramintėmis kurdamos „Universa Via“ mokyklą, siekėme ir kitokios aplinkos, ir ugdymo proceso.

Daug sumanymų

- Kokie tikslai dar vilioja?

- Keista, kad Klaipėdos apskrityje iki šiol nėra nevalstybinės gimnazijos ar vidurinės mokyklos – jos sėkmingai veikia Vilniuje. Vadinasi, tokios švietimo įstaigos reikalingos žmonėms. Ir „Universa Via“ norėtų augti, įgyvendinti mokinių tėvų troškimus, kad jų atžalos pas mus baigtų ne vien dešimt klasių.

Yra ir kitų planų.

Europos Sąjungos dokumentuose rekomenduojama pedagogikos universitetams ar fakultetams turėti bazines mokyklas.

Pas mus mokytojais dirba ne vienas Klaipėdos universiteto dėstytojas. Pavyzdžiui, vaikus istorijos moko Vidimantas Raudys – Edukologijos katedros vedėjas.

Taigi „Universa Via“ jau yra universiteto mokykla – tegul ir neformalia, tačiau perspektyvoje, viliuosi, tapsime tikra Klaipėdos universitetine mokykla.

Joje būtų pritaikomos naujausios švietimo technologijos. Pedagoginių atradimų prasme tai turi būti tokia mokykla, kuri turi eiti priekyje - tarsi pionierė.

- „Universa Via“ mokyklą dažniausiai renkasi užsieniečiai. Jau ne metus siekiate, kad Jūsų mokykloje būtų įkurtos tarptautinės mokyklos klasės. Kodėl?

- Klaipėdoje vis daugėja šeimų, atvykstančių dirbti ir gyventi iš JAV, Danijos, Indijos, Anglijos, Libano... Mums trūksta patalpų, tad šiandien galime mokyti tik užsieniečių vaikus – pradinukus. Reikėtų dar vienos klasės vyresniems mokiniams, kalbantiems angliškai. Juos integruoti į lietuviškas klases yra sudėtinga, nes trukdo kalbos barjeras. Išeitis – formuoti tarptautinės mokyklos klases, kurios jau irgi sėkmingai veikia Vilniuje.

Sušildo širdį

- Per didžiulę šeimą mokykloje „Universa Via“ ar nenukenčia Jūsų artimieji?

- Vyras Kęstutis irgi užsiėmęs verslo reikalais. 24 metų duktė Rūta, baigusi medicinos studijas Vilniaus universitete, toliau mokslus tęsia Didžiojoje Britanijoje.

Treti metai mūsų šeimoje auga vyro sūnėnas, šeštaklasis Vilius.

- Kaip jis atsirado Jūsų namuose?

- Tai – skaudi istorija. Sustojo Viliaus motinos širdis. Iškart po laidotuvių vaiką parsivežėme, jis tapo mūsų šeimos narys.

Mes visi drauge išgyvenome nelengvus metus – ne dėl to, kad Vilius yra sudėtingas vaikas. Tiesiog jam iškart viskas pasikeitė – miestas, mokykla, namai, draugai.

Dabar berniukas jaučiasi gerai – jis iš tiesų auga savo namuose.

Mane vadina teta Regina. Tačiau yra buvę, kai užsimiršęs arba besikalbėdamas su svetimais žmonėmis Vilius mane pavadino mama.

Nemanau, kad galėčiau jam pakeisti tikrąją mamą. Bet kai išgirstu jo „mama“, tai sušildo mano širdį.