2005–2006 m. Afganistane tarnavęs karys, kuris nenorėjo būti įvardytas, prisiminė ir dienraščiui papasakojo apie ten nusistovėjusią tarnybos tvarką.

"Iš vakaro arba ryte padalinio vadas gauna užduotį. Tada pasiruoši vykdyti užduotį. Kitą dieną vykdai užduotis. Ką konkrečiai darydavom, negaliu pasakoti. Vieną dieną tai galėdavo būti bazės apsauga, kitą – greitas reagavimas, trečią – eskortavimas svarbių asmenų, ketvirtą – poilsis. Per keturias paras turėdavome vieną laisvą dieną.

Patruliuoti vykdavo mažiausiai aštuoni žmonės. Patrulio užduotys galėdavo būti įvairios, pavyzdžiui, saugoti svarbius asmenis. Kita užduotis – rinkti informaciją. Pavyzdžiui, žiūrėti, ar žmonės turi šulinių, išsiaiškinti, ko gyventojams trūksta, pavyzdžiui, gal reikia remontuoti kelią. Vadinamasis patrulis trukdavo nuo 8 val. iki kitos dienos 8 val., tačiau realiai patruliuoti užtekdavo 4–6 valandas. Tiesa, kartais tekdavo vykti patruliuoti ir trims dienoms.

Jeigu išvažiuodavome patruliuoti ilgesniam laikui negu viena para, tada dažniausiai nakvodavome kalnuose. Kartais nakvodavome pas kokį nors provincijos seniūną. Kalnuose miegodavome po atviru dangumi miegmaišyje šalia savo automobilių. Naktį paeiliui budėdavome. Būdavo taip: dalis mūsų miega, keli žmonės saugo, kad neužpultų priešas. Tada tave prižadina, budėjęs žmogus eina ilsėtis, o tu keliesi ir eini saugoti – vaikštai, dairaisi. Miegoti be apsaugos niekada neišeidavo.

Kita galima užduotis – bazės apsauga. Stovėdavai poste ir saugodavai bazę.

Po bazės apsaugos turėdavome laisvą dieną, galėdavome veikti, ką norime. Po pietų nebent būdavo pratybos, pavyzdžiui, šaudymo. Pramogos laisvu laiku galėdavo būti tokios: krepšinio aikštelė, sporto salė, biliardas, stalo futbolas, smiginis, kompiuteriniai žaidimai, internetas. Internetu naudotis būdavo galima ribotą laiką, nes bazėje – beveik 200 žmonių. Reikėdavo dalytis. Tiesa, dar būdavo palydovinė televizija, galėdavom žiūrėti įvairius kanalus. Gaila, bet lietuviškų kanalų nematydavome. Visos pramogos būdavo bazėje, negalėdavome tikėtis jokių pramogų už jos.

Ten būdavo rutina. Tos keturios dienos taip ir sukdavosi visus pusę metų.

Karių santykiai buvo geri. Aišku, pasikeisdavome frazėmis, bet šiaip problemų nebuvo. Visi normaliai sutarė, nes visi vienam katile sėdėjom ir žinojom, kad pusę metų visiems kartu reiks būti. Nebuvo didelių konfliktų ar incidentų.

Stovykloje galiojo sausas įstatymas. Alkoholio visiškai nevartodavome. Tiesa, per Kalėdas davė porą skardinių alaus išgerti, ir tai buvo viskas. Afganistano turgeliuose nemačiau jokio alkoholio. Karių daiktų patikros vykdavo vykstant į misijas ir grįžtant iš jų. Pačioje stovykloje karių daiktų netikrindavo, nedarydavo kratų.

Namų, aišku, ilgėjomės. Žinojome maždaug datą, kada namo turime skristi. Kai maždaug šimtas dienų buvo likę iki tos datos, savo skyriuje, palapinėje, pasikabinome metrą ir kas dieną po centimetrą nukirpdavome.

Tačiau pats laiko tempimas, kai laikas, rodos, sustoja, būdavo paskutinėmis savaitėmis. Kai žinai, kad jau nauji atskridę, o tu dar ten sėdi, lauki, kol bus reisas namo. Tada laikas sustoja."