Princo rūmai – klaipėdiečio rankose

Šeštadienio interviu apie interjero dizainerio karjerą ir fortūnos staigmenas

Šią savaitę 28-erių klaipėdietis interjero dizaineris Martynas Stukanas išskrido į nepažįstamą tolimą kraštą – Saudo Arabijos Karalystę.

Ne, ne ilsėtis – perspektyvus specialistas tikina, kad atostogų neturėjęs nuo tada, kai būdamas 19-os gavo pirmąjį užsakymą. Raudonosios jūros pakrantėje M. Stukanas dirbs. Ir ne bet kur, o paties princo rūmuose. Karališkosios šeimos atstovas asmeniškai užtarė klaipėdietį konsulate, kad jis gautų vizą į šią uždarą musulmoniškąją šalį.

Neįtikėtina? Galbūt. Tačiau, pasak M.Stukano, gauti užsakymą kurti princo vasaros rezidenciją jam padėjo likimas. „Susipažinau su reikalingais žmonėmis, buvau atkaklus, įrodžiau, kad turiu talentą“, - atviravo klaipėdietis, ketinantis žutbūt grįžti į Lietuvą. „Kada?“ - prieš kelionę klausėme laimės kūdikio. „Būčiau intrigantas, mesčiau viską ir dingčiau. Bet toks nesu, turiu Klaipėdoje klientų, įsipareigojimų, todėl grįšiu“, - aiškina jis.

- Smalsu išgirsti, kaipgi vaikinui iš Klaipėdos pavyko gauti užsakymą, apie kurį neabejotinai svajoja viso pasaulio interjero dizaineriai?

- Paties princo nepažįstu. Užsakymą gavau per šeichą, su kuriuo susipažinau interjero naujovių parodoje Paryžiuje. Jam mane rekomendavo mano bičiulis garsus Italijos interjero ir baldų dizaineris Samiuelis Maza. Pažintimi su juo labai didžiuojuosi ir vadinu jį savo mokytoju.

- Nesuprantu – iš kur turite tokių pažinčių?

- Su S.Maza sausį susipažinome parodoje.

- Priėjote prie garsaus žmogaus ir ištiesėte ranką?

- Ne visai. Padėjo mano bičiulis klaipėdietis Rimgaudas Kuntsmonas, kelių prabangių interjero salonų įkūrėjas. Jo padedamas pasiprašiau pas S.Mazą į pameistrius, labai norėjau stažuotis pas tokio lygio specialistą.

- Jis sutiko Jumis pasirūpinti?

- Tąkart sutiko, bet vėliau, matyt, pamiršo. Parašiau jam laišką, norėjau priminti apie save. Ir gavau atsakymą – esu laukiamas Italijoje, mano vardu rezervuotas viešbutis. Apsidžiaugiau ir išvykau. Tačiau labai nusiminiau, kai paaiškėjo, kad kvietimas skirtas ne man, o kitam žmogui.

- Teko grįžti tuščiomis rankomis?

- S.Maza labai įtūžo, apšaukė klaidą įvėlusią sekretorę, tačiau leido pasilikti. Tądien į jo biurą turėjo ateiti vienos garsios santechnikos gamintojų kompanijos atstovai, prašę prabangaus radiatoriaus eskizų. S.Maza apie jų užsakymą buvo pamiršęs, tad reikalą pavedė sutvarkyti man. Užsakovai liko patenkinti, tad jiems buvau pristatytas kaip dizainerio padėjėjas. Taip viskas ir prasidėjo. Nuo tada periodiškai nuvažiuoju į Italiją, kartu dirbame, o dabar drauge įrenginėsime interjero saloną, kurio savininkas bus pats šeichas.

- Tikri stebuklai. Nuo to laiko turbūt įtikėjote likimu?

- Gyvenimas – vienas didelis atsitiktinumas. Reikia atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

- Grįžkime prie princo rūmų. Kokie jie bus?

- Trijų tūkstančių kvadratinių metrų vasaros rezidencija. Joje gyvens ir pats princas, ir jo palyda, daug šeimų. Gimsta tradicija, kad princas keliaudamas prisikviečia įvairių profesijų žmonių iš viso pasaulio. Taip keliauja po skirtingas rezidencijas, kurių turi tikrai nemažai. Rūmai primena didelį viešbutį – čia gyvenama, vedamos ir verslo, ir politinės derybos.

- Kiek gali kainuoti tokių rūmų įrengimas?

- Sąmatos nežinau, bet, manyčiau, ji sieks kelias dešimtis milijonų eurų. Gal net daugiau.

- Dalis šių pinigų bus Jūsų honoraras.

- Tikiuosi. Tačiau iš esmės važiuoju ne dėl pinigų, bet dėl patirties. Ji man šiuo metu svarbesnė už pinigus.

- Ar susipažinote su protokolu, juk bendrausite su karališkaisiais asmenimis? Gal ir ant kelio prieš princą teks priklaupti?

- Šeichas, su kuriuo bendrauju, labai pasaulietiškas žmogus. Iš pirmo žvilgsnio net nepasakytum, koks jo statusas. Turbanų ir chalatų jis nedėvi. Su princu bendrauti dar neteko, bet nemanau, kad atvykėliams taikomi tokie pat griežti reikalavimai, kaip ir vietiniams.

- Prie svetimos kultūros priprasti labai sunku. Nebijote?

- Priimu tai kaip savotišką iššūkį. Gal perpratęs tenykštes tradicijas kitomis akimis pažvelgsiu ir į Lietuvą. Gal ir bus sunku, bet sudėtingi dalykai visada įdomesni už lengvus.

- Išvykstate nežinia kuriam laikui. Ketinate grįžti?

- Klaipėdoje palieku viską. Darbus tęs mano partnerė, pats dažnai grįšiu. Gaila, kad gali prisimiršti kontaktai, atitrūksiu nuo aktualijų. Tačiau leisti šaknų ne Lietuvoje tikrai negalėčiau. Ypač vesti moterį, kurios mąstysena būtų visiškai kitokia – musulmoniška. Išvažiuoti visada norėjau, tačiau žinau – grįšiu.

- 28-erių būdamas gavote pasakišką užsakymą. Kas bus toliau? Kokios Jūsų ambicijos?

- Sudėtingas klausimas... Blogas karys, kuris nesvajoja tapti generolu. Ateityje svajoju turėti biurą Klaipėdoje, o skirtingiems projektams kurti važinėti po įvairias šalis. Didžiausias iššūkis ir įvertinimas man būtų galimybė atnaujinti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Vilniuje interjerą. Tai būtų iššūkis.

- Mėgstate operą?

- Taip, klasikinė muzika patinka, tačiau labiau žaviuosi kamerine, atliekama dviem ar trim instrumentais. Esu minimalistas.

- Minėjote, kad laisvalaikiui lieka nedaug laiko. Kam jo užtenka?

- Esu darboholikas. Ne vieną bemiegę naktį prie kompiuterio ekrano esu praleidęs. Sportuoju, skaitau. Kas lieka, skiriu draugams. Esu vienišius, nepatinka triukšmingos kompanijos. Mieliau bendrauju su vienu ar dviem žmonėmis. Kur – nesvarbu. Gal ir naktiniame klube. Tiesa, esu ir elektroninės muzikos gerbėjas.

- Profesionalą pažinsi iš darbų. Kokius objektus Klaipėdoje Jums teko įrengti?

- Stambių užsakymų daugiau turėjau Kaliningrade – įrengiu viešbutį, naktinį klubą. Darbavausi Italijoje. Klaipėdoje kūriau populiaraus naktinio klubo, kuris kadaise vadinosi „Dada“, interjerą. Deja, naktiniai klubai privalo dažnai keisti savo veidą, todėl dabar interjeras pakeistas. Dirbu su privačiais užsakymais, kai žmonės prašo įrengti jų būstą.

- Ar tie žmonės – žinomi klaipėdiečiai? Gal išvardintumėte?

- Taip, tarp jų yra žinomų žmonių, bet, negavęs jų leidimo, negaliu atskleisti pavardžių.

- Esate dar labai jaunas. Kodėl Jūs turite daug darbo, o vyresni kolegos – mažiau?

- Mano stiprioji pusė – patirtis. Dirbti pradėjau dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos dizaino katedroje. Reikėjo pinigų, kad išsilaikyčiau. Jau dešimtmetį intensyviai dirbu. Jeigu žmogus vyresnio amžiaus, dar nereiškia, kad jis labai patyręs. Ir atvirkščiai.

- Turbūt tenka nuolat tobulintis, juk interjero mados keičiasi taip pat kaip ir drabužių?

- Vykstu į parodas. Milanas, Frankfurtas, Paryžius. Važiuoju tris arba keturis kartus per metus. Tai nėra pigu, bet galiu sau leisti investuoti į save, juolab kad mano darbas gana brangiai mokamas. Bandyti taupyti šioje vietoje būtų neprotinga. Jeigu nesitobulinčiau, šiuo užsakymu Saudo Arabijoje pasigirti negalėčiau.

- Kodėl apskritai rinkotės interjero dizainerio specialybę?

- Jau nuo 16-os žinojau, kad noriu būti dizaineris. Nuo vaikystės domėjausi daile, o ir dailės mokytoja paskatino stoti į ganėtinai naują specialybę. Tam keliui ruošiausi iš anksto ir nesigailiu jį pasirinkęs.

- Kaip atrodo Jūsų paties butas, tėvų namai Kretingoje? Turbūt leidote sau paeksperimentuoti?

- Tėvų namų interjeras atrodo labai lakoniškai, gana paprastai. Mano – taip pat pakankamai asketiškai. Teisingai sakoma – batsiuvys be batų. Esu jaunas ir nelabai noriu leisti pinigus brangiems baldams ir aksesuarams. Mieliau investuoju į save. Gyvenu kukliai, bet tvarkingai. Man svarbiausia – švara.

- Esate pedantas?

- Pedantiškumas – vienas bruožų, kurie vienija interjero dizainerius. Smulkmeniškumas – mūsų stiprioji pusė. Gal kam ir atrodo, kad tai – yda, bet mūsų darbe tai privalumas. Juk iš smulkmenų ir susideda visuma, tiesa?