Tragiška situacija: dešimtmečiai vaikai – jau priklausomi nuo narkotikų

– Ar tiesa, kad jūsų pacientų amžius jaunėja?

– Tiesa. Šiandien turime rūpestį ir susiduriame ne tik su jaunimu, bet ir vaikais, kurie turi žalingo vartojimo patirtį sulaukę vos 10–12 metų. Tai iš tiesų kelia nerimą, nes tokio amžiaus pacientų anksčiau niekada nebuvo.  

– Jau ir dešimtmečiai vartoja narkotines medžiagas?

– Na, deja, taip. Turime tokių patirčių. Šiandien visi vaikai Lietuvoje yra sužiūrėti. Aš pati atstovauju Vilniaus miesto Vaiko gerovės komisijai. Kai vaikai pradeda kristi iš ugdymo sistemos, atsiranda įtampa namuose ir elgesys tampa ne tik konfliktiškas, bet ir nevaldomas, jie visi būna sužiūrėti, jiems teikiama atitinkama pagalba. Ir tokių pacientų, kurie buvo nukreipti į mūsų centrą, turėjome.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Kas pastūmėja vaikus išbandyti narkotinių medžiagų? Kokios dažniausios to priežastys?

– Kai imame gilintis, tai pastebime platų rizikos faktorių spektrą. Tai gali būti susiję ir tiesiog su pačiu paauglystės laikotarpiu, kuriam būdingas rizikingas elgesys, noras maištauti, kažką įrodyti, eksperimentuoti ar išbandyti ribas. Nors sakoma, kad pasibaigus tam maištingajam periodui baigiasi ir visos problemos, deja, ne visada. Kaip rodo mokslinės studijos, 5–10 proc. jaunuolių nukrypsta nuo normos ir pasirenka psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Arba įsitraukia į kitą netinkamą elgesį, susijusį su destrukcija, iškritimu iš visuomenės. Jie ima laužyti visuomenėje nusistovėjusias normas.

 Nors mūsų maža Lietuva – trys pagrindinės gatvės, deja, vaikai žino, kur galima įsigyti narkotinių medžiagų. Arba kas gali per dešimt minučių jas pristatyti.

 

– Kaip pastebėti tokią problemą artimiems žmonėms ir kaip ištiesti pagalbos ranką?

– Kadangi dirbu ir universitete, sulaukiame labai daug tiesioginių skambučių. Žmonės klausia, ką daryti, kai vaikas 10 valandą ryto per pamoką užmiega ir yra įtarimų, kad galbūt per pertrauką yra pavartojęs narkotinių ar kitokių psichoaktyvių medžiagų. Tokių atvejų mokyklos tikrai pastebi. Mokytojai tokiais atvejais negali normaliai pravesti pamokų. Mokyklos mato, kad per pertraukas tualetuose ar prie mokyklos vyksta kažkokių įtartinų dalykų. Jos žino, kur yra didžiausi rizikos taškai, prasideda tikrinimai. Tos kontrolės priemonės, aišku, turi efektą, bet, deja, trumpalaikį.

– Turbūt neužtenka vaikui pasakyti, kad blogai elgiasi. Vien bausmės čia nepadės?

– Kiekviena mokykla turi savo taisykles ir tvarką. Ir jos turi būti ištransliuotos, kaip turime visi elgtis, kai tos taisyklės pažeidinėjamos ir peržengiamos nustatytos ribos. Mokyklos labai dažnai, galbūt saugodamos savo reputaciją, gerą vardą, prestižą, linkę tokius mokinius labai greitai pašalinti iš ugdymo įstaigos. Šiandien mokyklose įvedama naujovė – gyvenimo įgūdžių programa, kuri ir akcentuos, kad reikėtų atkreipti dėmesį į išdirgusią paauglių psichinę sveikatą, emocinę būklę. Mokyklos, kurios ignoruos šį rūpestį, tikėtina, neišspręs tų problemų. Kai į Vaiko gerovės komisiją susirenka visi atstovai, matome, kad ugdymo įstaigų atstovai neretai norėtų kuo greičiau atsikratyti tokio vaiko. Manau, svarbu suprasti, kad visus mūsų vaikus turime sužiūrėti.

– Valdžia pradeda šnekėti apie mokinių testavimą, daiktų tikrinimą mokyklose ir pan. Yra logikos tokiuose pasiūlymuose?

– Manau, kad susidėlios kompleksinių paslaugų paketas, kuris duos rezultatų. Vienos mokyklos tveriasi tvoromis, apsišarvuoja vaizdo stebėjimo kameromis, kitos – organizuoja aktyvesnį budėjimą vadinamose didesnės rizikos zonose. Na, bet tokie policijos reidai su šunimis, deja, irgi tėra trumpalaikė priemonė, nes visi žino, kas kada ateina, tam galima pasiruošti.

– Galbūt mes per vėlai susigriebėme ir puolėme ieškoti problemos sprendimo būdų. Tą reikėjo daryti gerokai anksčiau?

– Na, su šia problema susiduria visos Europos šalys. Kartais mes pašmaikštaujame, kad į kosmosą sugebame pakelti raketą, bet nesugebame suvaldyti, sukontroliuoti, kas dedasi mūsų gatvėje. Nors mūsų maža Lietuva – trys pagrindinės gatvės, deja, vaikai žino, kur galima įsigyti narkotinių medžiagų. Arba kas gali per dešimt minučių jas pristatyti, nes tą girdime iš vaikų patirčių. Ir tai kelia didelį susirūpinimą.