Priklausomybė nuo kompiuterių ir tėvų pavyzdys

– Į pirmąją savo ilgą kelionę dviračiu pas draugą į Norvegiją išvykai vos 21 metų. Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo ir kaip tapai keliautoju-tinklaraštininku?

– Jutube buvo ir dabar yra kanalas „Apetor“. Man patiko, kaip vyrukas, užsiimantis įvairiomis veiklomis, paprastai, nuo trikojo, filmuoja ir rodo kanale, ką veikia laisvalaikiu. Man labai patiko tas formatas. Pagalvojau, kad aš irgi turiu daug hobių: karatė, gitara, visokie būreliai, žvejyba, povandeninė medžioklė ir norėčiau visa tai užfiksuoti, parodyti tokiu paprastu būdu.

Kai susiplanavau pirmąją kelionę, sau pasakiau, kad noriu filmuoti kiekvieną jos dieną. Tad su broliu susimetėme pinigų pirmai „GoPro“ kamerai pirkti. Tuomet leidausi į kelionę, kurią filmavau, sumontavau ir įkėliau į jutubą. Taip jutube atsirado mano pirmoji kelionė. Na, o po tos kelionės – kelionė kitą vasarą, paskui – dar kita...

– Tavo kelionės reikalauja daug fizinės jėgos, ištvermės. Ar visada buvai tvirtas vyrukas, nebijantis fizinio krūvio?

– Taip, nebuvo tos kelionės poilsinės (juokiasi).

Viskas gali būti sunku, tik klausimas – ar tu to nori? Būna sunku – pailsi ir varai toliau. Tam reikia pasiruošti. Nuo vaikystės buvau aktyvus, o nuo devynerių metų lankiau karatė. 2015 m. mečiau, pradėjau  tiesiog eiti į sporto salę. Tuomet padidėjo raumenų masė, o ištvermė ir disciplina išliko nuo karatė laikų.

Turėdamas galimybę pasirinkti, kas jam įdomu, vaikas turės noro tobulėti. Tačiau, kai tėvai neinspiruoja ir patys būna tingūs, vaikas ima blogą pavyzdį.

– Papasakok apie savo vaikystę. Ką dažniau rinkdavaisi: būti su draugais kieme ar žaisti kompiuterinius žaidimus namuose?

– Manau, buvo ir to, ir to. Kompiuterinių žaidimų – irgi nemažai, bet atrasdavau pusiausvyrą. Nebuvo taip, kad visiškai praleidau tą etapą, kai visi klasiokai žaidė „RuneScape“ ar „Counter Strike“, o aš to nedariau. Aš irgi žaidžiau. Man patiko ir dabar norėčiau pažaisti (juokiasi), tik nėra  laiko.

Vaikystėje buvo visko: ir sporto, ir kompiuterinių žaidimų, ir krepšinio, ir futbolo, buvo ir dviratis. Tik esu labiau individualios sporto šakos mėgėjas. Man visą laiką smagiau būdavo pačiam tobulėti užsiimant karatė kaip kovotojui.

– Šiuo metu mokytojai ir tėvai daug kalba apie mažą vaikų fizinį aktyvumą ir priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų. Ką galėtum patarti tėvams?

– Tėvai – pavyzdys vaikui. Jie turi rodyti, ką dar, be kompiuterio, galima veikti gyvenime. Tai ir įvairūs būreliai, muzika, menas, ėjimas drauge į žygius, ekspedicijas... Tėvai turėtų inicijuoti ir tai daryti drauge, rodyti nuolatinį pavyzdį keletą metų arba dešimtmečių.

Tik taip vaikas žinos, kad yra ir kita pasaulio pusė už kompiuterio. Turėdamas galimybę pasirinkti, kas įdomu, vaikas turės noro tobulėti. Tačiau kai tėvai neinspiruoja ir patys tingūs būna, po darbo grįžę įlenda į telefono ekraną, vaikas ima blogą pavyzdį.

Gūdžiais 1995–2000 m. stebėjau tėtį, kaip jis sportavo, bėgiojo, svarmenis kilnojo namuose. Ir aš tai dariau. Būdamas penkerių metų  irgi kilnodavau tą hantelį, todėl, manau, viskas prasideda nuo tėvų.

– Kas tave įkvėpė keliauti?

– Gal tas vyrukas jutube ir buvo žmogus, įkvėpęs filmuoti.

Keliauti turbūt įkvėpė kiti kelionėse sutikti keliautojai. Kai kurie jų duoda mini kabliuką, ką galėčiau padaryti. Nekopijuoju, bet kažkaip savaip pritaikau. Iššūkių pats susigalvoju, nereikia guglinti. Tiesiog darau, kas man patinka, kas įdomu.

– Esi keliautojas, turintis kelionės A, B, C, ir D planus, ar spontaniškai priimi sprendimus?

– Kai darau kelionės namų darbus Lietuvoje, gana neblogai susistrateguoju ir jau turiu aiškų planą. Nedažnai nusprendžiu spontaniškai kažkur eiti ir bandyti. Plano, kurį susidėlioju popieriuje, žemėlapiuose, stengiuosi laikytis. Žinoma, kartais būna, kad nepavyksta, uždaryti keliai ar kovidas, dar kažkokios kliūtys, tuomet tenka adaptuotis, pakeisti planus. Tai normalu.

Keliauti Europoje paprasčiau. Keliaujant kituose žemynuose, kur  galimybes apriboja vizos, skrydžių laikas, jauti spaudimą. Yra aiškūs galutiniai terminai, kurių laikydamasis negali nukrypti nuo kelionės plano. Planuoju ir žinau laiką, per kurį turiu nuplaukti, nuvažiuoti, užkopti. Tad geriau susiplanuoti trumpesnę kelionę ir skirti laiko atsargai.

– Greitai kino ekranus pasieks dokumentinis filmas „Irklais per Atlantą“. Apie ką jis?

– Filmas – dokumentinis, norisi parodyti žmonėms, kaip vyko mano kelionė per Atlantą. Dažnai žmonės mato tik ledkalnio viršūnę, finišą, bet dažnai nepamato, neįvertina, nesupranta, kas buvo padaryta iki to. Tam, kad galėčiau sėsti į tą valtį, irkluoti ir išlipti kitoje Atlanto pusėje, reikėjo labai didelio pasiruošimo ir žinių.

Filme „Irklais per Atlantą“ sudėta visa dokumentinė medžiaga, kas vyko prieš irklavimą ir kas vyko irkluojant per Atlantą. Tai bus dokumentinis filmas-mokomoji medžiaga „Kaip perirkluoti Atlantą“.

Filmas – apie iššūkį, kai kasdienės smulkmenos nebetenka prasmės ir atsidūrus vandenyne atsiranda tiesiog instinktas išgyventi ir pasiekti tikslą.