Prakalbo apie visuomenės fenomeną kovoje prieš nusikaltėlius: kaip pasikeitė Lietuva?

– Ar saugiai Lietuvoje gyvename?

– Tikrai taip. Ir tuo turėtume pasidžiaugti, nes jeigu žiūrėtume vien tiktai į nusikalstamumo statistikos rodiklius, tai jie yra stabilūs, o stabilūs reiškia, kad neauga progresyviai, labai staigiai. Jeigu lygintume dešimties, penkiolikos arba net dvidešimties metų laikotarpį, kuris jau yra įstojus į Europos Sąjungą, tai tikrai tie rodikliai krenta ir tas mus džiugina.

– Aš noriu paminėti, kad maždaug prieš 20 metų, kai įstojome į Europos Sąjungą, maždaug pusė Lietuvos gyventojų nusikalstamumą įvardino kaip problemą. Dabar nusikalstamumą kaip problemą įvardina vos 3 proc. gyventojų. Kas nulėmė tokį didelį pasikeitimą?

– Čia yra daug dedamųjų kriterijų ir vertinamųjų svertų. Pirmiausia pradėčiau kalbėti nuo to, kad vis dėlto išaugo visuomenės įsitraukimas į nusikalstamų veikų išaiškinimą. Su tuo susiję mūsų teisėsaugos institucijų rezultatai. Jeigu aš pranešu apie nusikalstamą veiką ir gaunu atsakymą, kad ji ištirta, aš taip gaunu perkeltine prasme, bet matau statistiką, kad išaiškinamos nusikalstamos veikos, išaiškinami nusikaltimai, tai žmonės sako, tai nebėra nusikalstamumas problema. Tai yra tiesiog veika, kuri daroma mūsų gyvenime, kuri yra šalia mūsų, bet mes esame saugūs dėl to, kad už mus pasirūpina, jog visos tos nusikalstamos veikos būtų atskleistos, išaiškintos, be to, veikia puiki prevencija. Tai čia dar viena dedamoji dalis, nes mes išmokome Lietuvoje dirbti su prevencijos programomis, ko nebūdavo iki tolei. Tai čia vėlgi yra tam tikri kriterijai, kurie džiugina, kad duoda rezultatus, jeigu žmonės šiandien sako, kad nusikalstamumas sudaro tiktai 3 proc. Lietuvos problemos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Pasikeitė pačių žmonių požiūris į nusikalstamumą. Kaip buvo prieš dvidešimt metų ir kaip žmonės į nusikaltimus žiūri dabar?

– Be abejo, pasikeitė. Prisiminkime mes patys, jeigu anksčiau mums asmenys, kurie buvo padarę nusikaltimus, buvo tokie, sakykime, atstumtieji, dabar mes jau juos integruojame. Turime ir pusiaukelės namus, ir į pačius nusikaltimus mes jau žiūrime truputėlį kitaip. Jie yra daromi ir mes jų neišvengsime. Ko gero, utopija būtų gyventi valstybėje, kurioje nėra padaromas nei vienas nusikaltimas. Vadinasi, mes privalome išmokti gyventi šalia jų. Labai svarbus yra visuomenės įsitraukimas į tų nusikalstamų veikų atskleidimą, ištyrimą ir panašiai. Bet kas yra svarbiausia, kad visuomenė praneštų apie tas padaromas nusikalstamas veikas, kurias jie mato šalia, o ne ignoruotų. Ką čia padarysi? Ką ten padarys policija? Toks požiūris buvo prieš dvidešimt metų, todėl žmonės jautėsi labai nesaugiai, nes nusikaltimai daromi, jie neištiriami, vadinasi, problema yra didžiulė. Dabar jau tos problemos neliko, nes ir visuomenė tai priima kaip tam tikrą socialinio gyvenimo, su kuria jie išmoko gyventi, nelikti abejingi, dalį. Ir dėl to mes turime šiai dienai tokius rezultatus.

– Kaip keitėsi patys nusikaltimai? Kokie jie buvo prieš dvidešimt, prieš dvidešimt penkerius metus ir kokie jie dabar? Kas pasikeitė?

– Jeigu mes turėjome daugiau tokių kontaktinių nusikaltimų, pavyzdžiui, plėšimai, vagystės, smurtiniai nusikaltimai, žinoma, jų ir dabar išlikę, bet dalis nusikaltimų keliasi į elektroninę erdvę. Mes turime sukčiavimus, mes turime vagystes, mes turime kibernetinius nusikaltimus, daromus elektroninėje erdvėje. Tai keičiasi truputėlį, sakyčiau, net nusikalstamų veikų turinys ir pobūdis. Bet vėlgi Lietuvos įstatymai yra jau tam pasiruošę. Atsiranda nauja veika, atsiranda nauji kriminalizavimo procesai, atsiranda baudžiamojo kodekso straipsniai, už ką ir kyla baudžiamoji atsakomybė padarius nusikalstamą veiką būtent jau kitoje erdvėje, šiuo atveju – internetinėje.

– Kokių grėsmių matote šiandien?

– Neramina du aspektai. Pirmasis – kad truputėlį didėja nepilnamečių kaip aukų skaičius. Mes kalbame apie nusikalstamas veikas – yra ir nusikaltimai, ir baudžiamieji nusižengimai. Aš nekalbu apie administracinę teiseną. Tai šiek tiek yra išaugę ir mane tas truputėlį neramina, kad per šituos dvejus metus skaičius auga nepilnamečių kaip nukentėjusiųjų. Tai, vadinasi, reikės su vaikais, kalbėtis ir kalbėtis apie tai, kad patys neįsiveltų, nes vėlgi dažnai nusikaltimas yra sveikatos sutrikdymas.

– O čia nusikaltimai tarp nepilnamečių ir nepilnamečių ar suaugusieji prieš nepilnamečius?

– Įvairiai. Negalima sakyti, kad tiktai nepilnamečiai tarp nepilnamečių ar suaugusieji tik prieš nepilnamečius. Yra labai labai įvairiai. Ir antras dalykas, kuris mane neramina, tai iš tikrųjų yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Nusikalstamų veikų, susijusių su narkotikais ir psichotropinėmis medžiagomis, išaugo ir gerokai, tai tas truputėlį neramina, kad Lietuva, jeigu mes anksčiau galėdavome kalbėti apie tai, kad buvo tranzitinė narkotinių ir psichotropinių medžiagų šalis, kur Lietuvoje nusėsdavo tam tikra nedidelė dalis narkotinių medžiagų, tai šiai dienai pagal statistiką ir rodiklius, tai matau, kad vis daugiau narkotinių ir psichotropinių medžiagų nusėda Lietuvoje. Mane tai šiek tiek neramina.

– Kaip reikėtų su tuo kovoti?

– Žinote, kai mes sakysime, kad negalime šito vartoti, tai kaip tik vaikai, jeigu negalima, tai pabandys. Mes, ko gero, turėtume kalbėti apie tai, kokia žala liekamoji lieka. Ten daug kalbų yra, kad vieną kartą panaudojus nieko nenutinka. Tai vis dėlto yra tam tikrų psichotropinių medžiagų, kur vieną kartą panaudojus nieko ir nenutiks. Aš kalbu apie augalinės kilmės medžiagas. Bet jeigu yra vartojamos psichotropinės medžiagos ir narkotinės, kurios yra absoliučiai sintetinės, tai dar ir medikams, ir mums nėra žinoma iki galo, kokie liekamieji reiškiniai. Dabar visi nori pigios produkcijos, visi nori greito efekto, o tai gali suteikti sintetika. Mes tikrai negalime nuspėti, kokie liekamieji reiškiniai bus vaikams ir suaugusiems.