O „Sienos“ ir „Laisves TV“ tyrimams apie jį randa vis vaizdingesnių epitetų: „Tiesą pasakius, toks žanras yra kažkas tarp „Only fans“ ir telefoninio sukčiavimo, kai yra keliama aistra, tačiau galų gale, šiek tiek praėjus laiko, pasirodo, kad tai tebuvo išsigalvojimai“, – iš Seimo tribūnos kalbėjo ministras pirmininkas, žurnalistinius tyrimus pavadinęs ir „verslo forma“, o jų autorius – „interneto tyrinėtojais“. Ar gali politikai taip elgtis su žurnalistais? Spręsti, kas objektyvus? Ar tikrai žurnalistai, neperklausę Š. Černiausko klausimų premjero, į kuriuos jis rinkosi neatsakinėti, elgėsi nesolidariai ir yra verti kritikos?

Žurnalistas – tarpininkas

Ši istorija įvyko liepos 1 d., kai po susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda premjeras G. Paluckas prezidentūroje atsakinėjo į žurnalistų klausimus. „Ar teisingai suprantu, kad jūs gyvenote bute, kai jis dar jums nepriklausė?“ – premjero paklausė žurnalistinio tyrimo apie įtartinus premjero ryšius ir neaiškias paskolas bendraautorius Š. Černiauskas, turėdamas omenyje prabangų butą sostinės Trinapolio gatvėje.

„Gerbiamasis, visus klausimus raštu prašau užduoti“, – S. Černiauskui atsakė premjeras. Panašiai reagavo ir į kitą žurnalisto klausimą – apie pinigų, už kuriuos finansuotas jo verslas, kilmę, pridurdamas, kad abejoja jo objektyvumu. S. Černiauskas paprašė kolegų pakartoti premjerui vieną iš klausimų, tačiau akimirkai nuščiuvę kiti žurnalistai toliau uždavinėjo savuosius.

Į šią situaciją iškart sureagavo Žurnalistų profesionalų asociacijos vadovė, tiriamosios žurnalistikos kanalo „Redakcija“ žurnalistė Birutė Davidonytė. „Žurnalistai turėtų suprasti, kad jeigu šiandien jie leis premjerui pasirinkti ir iš visų jų neatsakyti į vieno nepatinkančio žurnalisto klausimus, kurie yra pagrįsti, tai labai tikėtina, kad rytoj premjeras gali pasirinkti neatsakyti į kito žurnalisto klausimus, poryt – į dar kito. Jeigu tai taps praktika, kuri bus legitimizuota, tada patiems žurnalistams bus labai sunku dirbti šį darbą“, – įsitikinusi B. Davidonytė.

Ji pridūrė, kad politikai, nori to ar ne, privalo atsakinėti į žurnalistų klausimus, net jei šie jiems nepatinka, nes atsakymai skirti ne konkrečiam žurnalistui, o visuomenei. „Žurnalistas – tik tarpininkas tarp politiko ir visuomenės“, – sako B. Davidonytė.

Ne pirmas atvejis

Tai ne pirmas toks atvejis, kai į nemalonumus įsivėlę politikai vengia atsakyti į jiems nepatinkančių žurnalistų klausimus, kaltina juos subjektyvumu ar bando sumenkinti jų darbą. Kai 2019 m. pabaigoje pasirodė žurnalistų B. Davidonytės ir Dovydo Pancerovo knyga „Kabinetas 339“, nagrinėjanti su tuomečiu premjeru Sauliumi Skverneliu susijusius įvykius, S. Skvernelis ne tik vadino šią knygą moksline fantastika, bet ir siekė uždrausti jos reklamą. 2023 m. abu žurnalistai išleido knygą „Pranešėjas ir Prezidentas“. Šiame žurnalistiniame tyrime rašoma apie G. Nausėdos rinkiminę kampaniją, bandymus įsitvirtinti Lietuvos politikoje, atskleidžiama, kaip prezidentas ir kiti valstybės vadovai veikė per svarbiausias pastarojo meto krizes. Tuomet prezidentas kalbėjo, kad ši knyga – pasakos ir užsakomoji žurnalistika. Visai neseniai „Nemuno aušros“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis pareiškė, kad daugiau nekomentuos visuomeniniam transliuotojui, jeigu nebus paviešinta konservatorių lyderio Lauryno Kasčiūno replika.

B. Davidonytė sako, kad tokios situacijos tampa liūdna tradicija, ateinančia iš Jungtinių Amerikos Valstijų. „Iš JAV, iš Donaldo Trumpo, kuris mėgsta sakyti, kad viskas yra „fake news“, nepaneigdamas pačių faktų“, – pastebi ji. Tokį politikų elgesį žurnalistė vadina manipuliacija. Jos manymu, žurnalistams teks mokytis naujų veikimo metodų, kad politikai negalėtų išsisukti nuo nepatinkančių klausimų.

Žurnalistų etikos inspektorius, buvęs ilgametis Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovas Dainius Radzevičius priduria, kad toks politikų elgesys griauna profesionalaus bendravimo tarp politikų ir žurnalistų standartus.

Bendravimas parodo profesionalumo lygį

D. Radzevičius priduria, kad kalbant apie visuomenės ir žurnalistų teisę į informaciją, įstatymai numato minimalius standartus, kurie yra privalomi. Politikai privalo raštu atsakyti į žurnalistų klausimus, skelbti informaciją apie savo veiklą internete. Tačiau, akcentuoja jis, vien minimalių standartų laikymasis nesukuria tvirto atgalinio ryšio tarp politikų, žiniasklaidos ir visuomenės, koks egzistuoja kai kuriose kitose valstybėse. D. Radzevičiaus teigimu, visuomenei norisi girdėti, kaip politikai vertina įvairius reiškinius iš moralinių, politinių ir kitokių pozicijų. Tai, kaip politikai elgiasi su žurnalistais, jo manymu, parodo kultūros lygį.

Žurnalistų etikos inspektorius sako suprantąs, kad ne visi klausimai politikams malonūs, tačiau profesionalūs politikai privalo ir bendrauti profesionaliai. „Politikai labai dažnai nori tam tikro objektyvumo – arba neutralaus, arba pozityvaus vertinimo. Ne kartą iš jų esu girdėjęs frazę, kad jie norėtų konstruktyvios kritikos. Kai paklausdavau, ką tai reiškia, jie atsakydavo, kad jei žurnalistas kritikuoja, jis turėtų pasiūlyti geresnį sprendimą. Bet juk ne žurnalistų darbas siūlyti sprendimus, politikai gauna valdžią tam, kad tuos geriausius sprendimus surastų“, – sako D. Radzevičius.

„Vakarų demokratijos patirtis rodo, kad stiprūs politikai labai stengiasi turėti kuo daugiau jų atžvilgiu pozityvių žurnalistų, bet puikiai supranta, kad turi eiti į tokius kietus interviu, kur prieš ateidami jau žino, kad žurnalistas užduos labai nemalonių klausimų“, – priduria jis.

Atveria Pandoros skrynią

Pasak D. Radzevičiaus, politikai, atsakydami į žurnalistų klausimus, ne tik laikosi standartų, bet ir sukuria sau galimybę parodyti situaciją iš jų pozicijos. „Atkreipsiu dėmesį, kad politikai ignoruodami žurnalistus atveria Pandoros skrynią ir leidžia visuomenei interpretuoti pačius blogiausius variantus. Atsakymų teisė, kai tave kritikuoja, leidžia tau pačiam pasakyti, kaip yra iš tikrųjų. Jei šia teise politikas nepasinaudoja, visuomenė turi teisę vertinti taip, kaip nori. Rekomenduoju politikams ir valstybės tarnautojams įvertinti, ar tikrai jiems bus geriau, jei vengs atsakyti į klausimus ir sudarys galimybę interpretacijoms“, – pabrėžia D. Radzevičius.

Atkreipsiu dėmesį, kad politikai ignoruodami žurnalistus atveria Pandoros skrynią ir leidžia visuomenei interpretuoti pačius blogiausius variantus.

Politikams, kaltinantiems žurnalistus subjektyvumu ir tuo teisinantiems savo nenorą atsakyti į klausimus, jis primena, kad žurnalistas turi teisę būti subjektyvus – subjektyvumas būdingas publicistinei, nuomonių žurnalistikai. Objektyvumas privalomas naujienų, tiriamajai žurnalistikai. Buvęs Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas akcentuoja, kad net būdami subjektyvūs žurnalistai remiasi argumentais.

„Nereikėtų galvoti, kad visuomenė yra kvaila ir nieko nemato. Jei žurnalistai būna subjektyvūs, žmonės tai pastebi. Jei politikai būna subjektyvūs, irgi pastebi. Jei asmuo, būdamas subjektyvus, stengiasi savo darbą padaryti maksimaliai gerai, žmonės tai mato ir vertina“, – argumentuodamas, kodėl politikai turėtų elgtis etiškai ir atsakinėti net į nepatinkančių žurnalistų klausimus, kalba D. Radzevičius.

Skatina ginti savo teises

Po to, kai R. Žemaitaitis bandė žurnalistui nurodinėti, kaip jis turėtų dirbti savo darbą, L. Kasčiūnas ir 150 LRT darbuotojų kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, prašydami įvertinti „Nemuno aušros“ pirmininko elgesį. Komisija nusprendė pradėti tyrimą dėl politiko komentarų visuomeninio transliuotojo žurnalistui.

Mes, patys žurnalistai, turime pasakyti, kad toks elgesys su mumis yra nenormalus, ir sukurti tam tikrą standartą.

B. Davidonytė sprendimą kreiptis į etikos sargus laiko sveikintinu. Jos manymu, kaip bet kuris politikas gali kreiptis į Žurnalistų etikos komisiją, prašydamas įvertinti, ar žurnalisto straipsnis nepažeidžia etikos standartų, taip ir žurnalistai gali ir netgi turi kreiptis į institucijas dėl nederamo politikų elgesio su jais. „Mes, patys žurnalistai, turime pasakyti, kad toks elgesys su mumis yra nenormalus, ir sukurti tam tikrą standartą. Dabar mums svarbu neleisti peržengti tam tikrų ribų, neleisti legitimizuoti ir padaryti tokio elgesio normaliu. Politikai labai greitai vienas iš kito perima veikimo metodus, jei pamato, kad kažkas veikia, kažkam pavyko taip išsisukti nuo klausimo“, – įsitikinusi B. Davidonytė.

D. Radzevičius, klausiamas, ar politikui atsisakius bendrauti su vienu žurnalistu, jo klausimus turėtų pakartoti kiti, sako, kad kartais tai neįmanoma dėl konkurencinės aplinkos, tačiau, jo manymu, profesinis solidarumas labai svarbu. „Solidarumas ateina, kai pajunti, kad reikia ginti savo interesus, ir tas jausmas ne visiems vienu metu ateina. Pamenu, kad mes su kolegomis tam tikrų istorijų metu buvom labai solidarūs. Kiekvienas atvejis, susijęs su aukščiausio rango politikais ir matomiausiais žurnalistais, yra tarsi egzaminas, kaip ir vienam, ir kitam išlikti profesionalu“, – svarsto jis. D. Radzevičius neabejoja, kad tai, kaip į panašias situacijas dabar reaguos žurnalistai, nulems, kokią bendravimo kultūrą ir standartus turėsime ateityje. Jis akcentuoja, kad standartu negalima laikyti to, kas vyksta JAV, nes ten su D. Trumpo atėjimu profesionalumo ir pagarbos tarp žurnalistų ir politikų standartai sueižėjo dešimtmečiams.