Pokaris: ant geležinkelio tilto žaidžiantys vaikai ir skurstančios grafaitės

Geležinkelis tapo vaikų žaidimų aikštele

Teatrologė, dramaturgė, knygos apie Rasų priemiestį „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ autorė Gražina Mareckaitė gimė ir užaugo Rasose. Ji su nostalgija prisimena gimtąjį rajoną.

„Čia visada miela sugrįžti. [...] Bet tiltas jau nebe tas, – stovėdama ant geležinkelį kertančio tilto pasakoja G. Mareckaitė. – Čia buvo labai gražus arkinis tiltas – iš rausvo granito, su trimis arkomis ir plačiais porankiais, kuriais, deja, mes laipiodavome. Tas tiltas pastatytas XIX a., bet apie 1965 m. jį nugriovė ir pakeitė šituo.“

Nors šiuo tiltu eina geležinkelis, vaikai ant jo buvo įsirengę žaidimų aikštelę. Geležinkelis buvo ne tik vaikų žaidimų – neretai ir pavojingų – erdvė. Tai buvo pagrindinė į rytus važiuojančių tremtinių ešelonų trasa.

„Anglimi kūrenamas garvežys puškuodavo į rytus, Pavilnio pusę. Žmonės pro plyšius ir langelius mėtydavo raštelius, kuriuos mes rankiodavome ir nešdavome tėvams, – pasakoja dramaturgė. – Daugelyje laiškų nebuvo adreso, tik vardas. „Sudie, Maryte, mus jau veža“ – toks buvo visas laiškas.“

Kairėje baltuoja XIX a. pab.–XX a. pr. statybos namukai. Kvartalas, esantis tarp Drujos gatvės ir geležinkelio, šiandien atrodo taip pat, kaip tada, kai buvo pastatytas. „Šiam takeliui pusšimtis metų. Tie patys medžiai, tas pats grindinys, tas pats namas“, – sako G. Mareckaitė.

Tvoros rankena nekeičiama dešimtmečius

Šį gyvenamųjų namų kvartalą, dar vadinamą Rasų kolonija, pradėjo statyti Vilniaus žemės banko vadovas filantropas Juozapas Montvila. Jis buvo skirtas vidutinio sluoksnio Vilniaus inteligentams: gydytojams, teisininkams, architektams, bankų ir savivaldybės tarnautojams. Šio kvartalo gatvės pavadintos Rytų Lietuvos vietovardžiais – Mielagėnų, Švenčionių, Gervėčių gatvės, prie jų šliejasi Vitebsko ir Balstogės gatvės. Pastaroji eina palei pat geležinkelį. Pirmajame jos name užaugo G. Mareckaitė.

„Pažiūrėkite – kampe, kur dabar yra tvora, augo milžiniška rojaus obelis. Ji buvo labai derlinga. Kai rudenį ją papurtydavo, viskas būdavo nuklota obuoliukais. Visi aplinkiniai žmonės juos rinko, virė“, – pasakoja dramaturgė.

Atidariusi vartelius, G. Mareckaitė tęsia pasakojimą apie gimtąjį namą. „Bet įsivaizduokite – tie patys varteliai, ta pati tvora. Negaliu patikėti, kad, praėjus tiek dešimtmečių, rankena liko ta pati. Keista, kad kai kas čia smarkiai pasikeitė, o kai kas stovi toje pačioje vietoje: ir ši obelis čia buvo, ir alyvos, ir jazminas“, – sako G. Mareckaitė.

Po karo rūsyje gyveno iš vienuolyno išvarytos vienuolės. „Jos manęs lenkiškai klausinėdavo, kuo būsiu užaugusi. Sakydavau, kad būsiu balerina. Toks sumanymas joms nepatiko“, – prisiminimais dalijasi dramaturgė.

Anot jos, senųjų namo šeimininkų nebėra, nuosavybė dešimt kartų perparduota. „Einam, aš dar noriu apžiūrėti duris. Vasarą čia būdavo smagu. Skambindavau pianinu bei repetuodavau, ir, atidarius šias duris, plevėsuodavo užuolaidos, skambėdavo muzika“, – kalba teatrologė.