Užsidaręs poilsio kambaryje, kurį išskyrė administracija, Gustonių globos namų gyventojas Alvydas Marciūnas Ukrainai maskuojamuosius tinklus pina jau trejus metus. Be to, vyras sakė esą juos pins iki pergalės.
Šįmet Alvydas nupynė 29 tinklus, o pernai 56. Pats pašnekovas teigė, kad pynimo technologijos nesimokė, esą kuo negražiau, tuo geriau.
„Kuo margiau kad būtų, t. y. ne spalva, o pats pynimas. Kaip sako, jei pažiūri iš drono – kaip megztinis, kaip kilimas, tuomet labai matosi maskuotė. Reikia, kad jis margesnis būtų, labiau sujauktas“, – aiškino jis.
Atraižos kelių spalvų, tačiau kiekvienam sezonui – kitas derinys. Pavyzdžiui, vasaros sezonui naudojami du atspalviai – žalia ir pilkšva.
„Žiemos sezonui, aišku, baltas su šviesiai pilku, t. y. tokiu purvinu sniegu“, – pasakojo pašnekovas.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Vyras tinklą ir atraižas gauna iš Ukrainos fabrikų per koordinatorius Lietuvoje.
„Pertrauka būna, kai neturiu darbo, neturiu medžiagų. Taip, jokių švenčių, jokių išeiginių“, – neslėpė jis.
Tiesa, kyla klausimas – kodėl Alvydui iš visos įstaigos neatsiranda padėjėjų?
„Ne, jie nenori, tad čia neateina. Gal ateina pasižiūrėti, bet nedirba ir nenori pinti tinklų“, – dalijosi Gustonių globos namų slaugytoja Violeta.
Kai niekas netrukdo, Alvydas vos per porą dienų gali nupinti tinklą.
„Galvoju, kad kuo daugiau išgelbės sveikatos, daugiau gyvybių“, – sakė vyras.
Prieš keturis dešimtmečius jis pats perėjo Černobylio pragarą, kai tarnavo sovietinėje armijoje ir buvo išsiųstas trims mėnesiams likviduoti branduolinės katastrofos padarinių. Aiškumo ir pasirinkimo nebuvo – tik įsakymas.
Galvoju, kad kuo daugiau išgelbės sveikatos, daugiau gyvybių.
„Iš pradžių teko ant stogo lipti, nukąsti nuo kitų pastatų šalia reaktoriaus grafitą“, – tvirtino A. Marciūnas.
Vyrui grįžus esą buvo matuojama radiacinė apšvita, bet į skaičius niekas neleisdavo žiūrėti.
„Su kuriais palaikiau, kiek pažinau panevėžiečių, jų nebėra“, – teigė pašnekovas.
