Pilietiškumas: mano šalis – mano pilis

Pamatas veikimui

Šie klausimai skambėjo Kauno knygų mugėje vykusioje diskusijoje apie pilietiškumo ugdymą nuo mokyklos iki universiteto. Diskusijos moderatorius Mindaugas Nefas – humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas, aktyvus šaulys ir pilietinio ugdymo šviesulys, sugebantis sujungti praeities pamokas su ateities kūrimu, – pirmuoju klausimu diskusijos dalyvius pasodino į mokyklos suolą: „Apibūdinkite save kaip pilietį.“

Klausimas, kurį, ko gero, kiekvienas turėtume užduoti sau.

„Aš esu pilietis, nes gimiau Lietuvoje, turiu teisinį ryšį su šia valstybe, be to, turiu daugybę neformalių pareigų – tai yra kiekvieną dieną kurti savo valstybę, stiprinti ją ir jausti atsakomybę už ją dabar ir ateityje“, – pirmiausia pats ir atsakė M. Nefas.

Profesorė, VDU Švietimo akademijos kanclerė Lina Kaminskienė  papildė: „Aš esu pilietė, nes man svarbu tai, kas vyksta, esu neabejinga įvykiams Lietuvoje.“

Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius pratęsė profesorės mintį, kad jam svarbus ryšys su valstybe: „Noriu daryti teigiamą įtaką kuo didesniam žmonių ratui, kad mūsų valstybė visiems būtų kuo geresnė.“

„Niekada nekėliau sau aukštų tikslų – išgelbėti Lietuvą, bet širdyje jaučiu atsakomybę už savo šalį, didžiuojuosi būdama lietuve ir stengiuosi veikti savo aplinkoje, kurioje gyvenu, kurioje dirbu“, – pratęsė Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos direktorė Reda Stankevičienė.

„Jeigu žmogus yra pilietis, tai jis priklauso kažkokiai piliai, – istoriniu tonu pradėjo istorikas profesorius Valdas Rakutis. – Todėl aš save įsivaizduoju konkrečios pilies gyventoju, dalyviu ir puikiai žinau: jei ta pilis kris, tai visiems bus blogai, o jei jai bus gerai, tai ir visiems bus gerai.“

Vienas svarbiausių pilietiškumo akcentų yra labai paprastas: valstybė nėra kažkas tolimo, už ką atsakingi tik politikai ar valstybės institucijos. Ji prasideda nuo žmogaus santykio su savo aplinka. „Tai, ką mes perduosime jaunajai kartai, tokios vėliavos ir plevėsuos ant tos pilies“, – atsakomybės svarbą pabrėžė V. Rakutis.

Iniciatyva: diskusijoje knygų mugėje paminėtas „Kauno dienos“ ir Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos iniciatyva vykdomas projektas „Atsparūs“, kurio tikslas – kalbėti apie verslo ir kiekvieno žmogaus pasirengimą galimoms krizėms. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Aplinkos veiksnys

Diskusijoje ne kartą buvo grįžta prie minties, kad pilietiškumo negalima „priskirti“ vien mokyklai. Jeigu kalbame apie pilietiškumo ugdymą tik nuo devintos ar dešimtos klasės, praleidžiame svarbiausią dalį – žmogus savo santykį su bendruomene ir valstybe pradeda formuoti gerokai anksčiau.

„Aš manau, kad tai prasideda šeimoje, kai gimsta naujas žmogus. Jis tampa piliečiu, gauna dokumentą, ir nuo čia prasideda mūsų piliečio formavimasis. Prie to visi prisidedame“, – įsitikinusi L. Kaminskienė.

Šeima, aplinka, darželis, mokykla – visa tai yra viena grandinė. Jei kažkurioje jos vietoje atsiranda spraga, vien mokyklai jos užpildyti neįmanoma.

„Kai mes kalbame apie pilietiškumą, negalime pasakyti, kad tik mokykla dabar atsakinga, turi išugdyti pilietiškus vaikus. Jeigu nebus tam tikrų pavyzdžių visuomenėje, mokykla gali kalbėti gražiausius dalykus, bet tai neveiks, nes vaikas matys, kad kituose kontekstuose elgiamasi kitaip“, – tęsė profesorė.

Todėl pilietiškumo ugdymas prasideda ne nuo vadovėlio, o nuo pavyzdžio. Vaikas turi matyti, kad suaugusiesiems rūpi ne tik jų pačių patogumas, kad jie domisi tuo, kas vyksta aplinkui, dalyvauja bendruomenėje, prisiima atsakomybę ir, kai reikia, padeda kitam.

Švietimo sistemoje tai taip pat reiškia, kad pilietiškumas neturėtų būti uždarytas vienoje pamokoje. „Pilietiškumo ugdymas turi vykti nuolat, visose pamokose“, – pilietiškumo sąvoką vertinti plačiau ragino viceministras ir patikino, kad ministerija tam turi viziją.

Kalbėta ir apie pilietiškumo kompetencijas: ryšį su savo valstybe, kritinį mąstymą, informacinį ir skaitmeninį raštingumą, gebėjimą atpažinti dezinformaciją, atsispirti grėsmėms, veikti bendruomenėje ir žinoti, kaip elgtis krizės atveju. Tačiau vien žinoti, kaip veikia valstybė ar kas yra Konstitucija, neužtenka.

Save įsivaizduoju konkrečios pilies gyventoju, dalyviu ir puikiai žinau: jei ta pilis kris, tai visiems bus blogai, o jei jai bus gerai, tai ir visiems bus gerai.

Lemiamas „užkabinimas“

Diskusijoje nemažai dėmesio skirta socialinėms-pilietinėms valandoms. Jų idėja paprasta – jaunas žmogus turi ne tik kalbėti apie bendruomenę, bet ir pats joje veikti.

Tačiau pradžioje ši sistema susidūrė su praktinėmis problemomis. Mokykloms trūko metodikos ir aiškaus supratimo, kaip tokias veiklas organizuoti. Daliai mokinių jos tapo tiesiog privalomu darbu, kurį reikia „atidirbti“.

Šiandien akcentuojama kita kryptis – socialinė-pilietinė veikla turėtų būti ugdymo dalis, leidžianti mokiniui išbandyti įvairias veiklas, susijusias su gyvenimu bendruomenėje, o vėliau pagal savo vertybes įvertinti, kas jam artima.

Pilietiškumas atsiranda tada, kai žmogus pajunta ryšį. Profesorius V. Rakutis atkreipė dėmesį, kad visuomenėje stiprėja individualizacija – žmogus ima matyti pasaulį pirmiausia kaip savo šeimą ir artimiausią aplinką: „Žmonės virsta mažais atomais, kurie yra nepriklausomi. Tada visuomenė suskyla į daug mažų atomų ir tampa labai silpna.“

Būtent veikla bendruomenėje padeda žmogui išlipti iš savo „burbulo“ ir suprasti, kad egzistuoja santykis su išoriniu pasauliu. Tai gali būti labai skirtingi dalykai – nuo dalyvavimo jaunimo organizacijoje iki pagalbos šalia gyvenančiam žmogui.

Pilietiškumas nebūtinai prasideda nuo didelių žygių ar didvyriškų sprendimų. Kartais jis prasideda nuo labai paprasto klausimo: kuo galiu būti naudingas šalia esančiam žmogui?

Todėl svarbios ir neformalios organizacijos, skautai, Šaulių sąjunga, įvairios jaunimo iniciatyvos. Jose jaunas žmogus gali ne tik išgirsti apie atsakomybę, bet ir ją praktiškai patirti.

„Mokykloje turi atsirasti skautų, šauliukų ar kitų organizacijų, kurios žmogų „užkabina“ iš vidaus. Kai vaikai kartu sėdi prie laužo ir išgirsta, kad ateina priešai ir užpuls, jie fiziškai supranta, kad kilo grėsmė jam ir jo piliai“, – dėstė V. Rakutis.

Toks „užkabinimas“ gali būti lemiamas. Pilietiškumas tampa tikras tada, kai jis ne primetamas, o tampa žmogui asmeniškai svarbus.

Tendencija: „Žmonės virsta mažais atomais, kurie yra nepriklausomi. Tada visuomenė suskyla į daug mažų atomų ir tampa labai silpna“, – neigiamą individualizacijos poveikį visuomenei akcentavo V. Rakutis. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Pilietinis kitoniškumas

Diskusijoje paliestas ir dažnas suaugusiųjų priekaištas jaunajai kartai: ji neva mažiau domisi visuomenės reikalais, yra pasyvesnė, gyvena telefone ir socialiniuose tinkluose. Tačiau profesorė L. Kaminskienė ragino neskubėti daryti tokių išvadų: „Mes juos vertiname savo laikmečio, savo supratimo kontekste. Tada sakome: jie neįsitraukia, jie neaktyvūs, jiems labiau rūpi telefone „skrolinti“. Tačiau mes nepakankamai suprantame, kur yra jų supratimas, ką reiškia jų atsparumas, jų pasipriešinimas, jų įsitraukimas ir kada tai veikia.“

Ankstesnė karta savo aktyvumą demonstravo kitaip – dalyvavo studentų organizacijose, renginiuose, daugiau laiko leido bibliotekose, domėjosi tuo, kas vyksta už universiteto ribų. Šiandien jauno žmogaus įsitraukimas gali atrodyti kitaip.

„Tai nereiškia, kad jie nėra aktyvūs, kad yra pasyvūs. Jie tiesiog dirba kitaip“, – pabrėžė profesorė.

Todėl vienas didžiausių švietimo iššūkių – ne tik ugdyti jaunus žmones, bet ir išmokti suprasti, kaip jie mąsto, kaip veikia ir kokios pilietiškumo formos jiems yra prasmingos.

Kai kurios iniciatyvos, regis, labai greitai pasiekia jauną žmogų. Pvz., šalies gynybos svarbos tema pastaraisiais metais sulaukia didelio jaunimo dėmesio. Daugiau jaunų žmonių įsitraukia į Šaulių sąjungą ir kitas organizacijas.

Tai rodo, kad jauni žmonės nebūtinai yra abejingi. Kartais tiesiog reikia rasti kalbą, veiklą ir erdvę, kurioje jų noras veikti galėtų pasireikšti.

Verslo vaidmuo

Dar viena svarbi diskusijos mintis – pilietiškumas nėra tik mokyklos ar universiteto reikalas. Jis persikelia į profesinį gyvenimą, verslą, organizacijas ir kasdienius sprendimus.

Verslo atstovė R. Stankevičienė atkreipė dėmesį, kad vis dar pasitaiko požiūris, jog verslas ir pilietiškumas yra du nesusiję dalykai – esą verslui svarbiausia tik pelnas. Tačiau realybėje verslas veikia visuomenėje ir nuo jos priklauso.

„Rimti, sėkmingų kompanijų vadovai visada galvoja apie komandą, darbuotojus, produktą, paslaugą, rezultatą, reputaciją. Lygiai tas pats yra su pilietiškumu“, – sakė ji.

Reda Stankevičienė / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Verslas moka mokesčius, kuria darbo vietas, rūpinasi darbuotojais, dalyvauja visuomeninėse iniciatyvose. Pastaruoju metu vis daugiau kalbama ir apie verslo pasirengimą krizėms, jo indėlį į valstybės gynybą.

Šiame kontekste diskusijoje paminėtas „Kauno dienos“ ir Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos iniciatyva vykdomas projektas „Atsparūs“, kurio tikslas – kalbėti apie pasirengimą galimoms krizėms tiek verslo, tiek kiekvieno žmogaus lygmeniu.

Atsparumas čia suprantamas ne vien kaip žinojimas, kur prireikus išvykti. Tai ir pasirengimas veikti savo aplinkoje, žinojimas, už ką esi atsakingas, gebėjimas bendradarbiauti su institucijomis, darbuotojais, bendruomene.

„Kalbame apie pasirengimą tiek žmogaus, tiek verslo vadovo, kiekvieno – savo aplinkoje ir savo atsakomybių zonoje“, – diskusijoje sakė R. Stankevičienė.

Tokiu požiūriu pilietiškumas tampa ne teorine sąvoka, o labai praktišku dalyku. Ką darysiu, jei šalia esančiam žmogui reikės pagalbos? Ką darysiu krizės metu? Ar žinosiu, kur kreiptis? Ar mano įmonė bus pasiruošusi? Ar mokėsiu atpažinti melagingą informaciją? Ar būsiu pasirengęs ne tik laukti, kol kas nors kitas išspręs problemą?

Rimti, sėkmingų kompanijų vadovai visada galvoja apie komandą, darbuotojus, produktą, paslaugą, rezultatą, reputaciją. Lygiai tas pats yra su pilietiškumu.

Ką galiu aš?

Diskusijoje konstatuota: pilietinės galios tyrimai rodo įdomų paradoksą – jaunesnio, mokyklinio amžiaus žmogaus pilietinė galia yra didesnė nei suaugusiojo.

Tai verčia kitaip pažvelgti į klausimą, kaip ugdyti pilietiškumą. Galbūt problema ne ta, kad jaunam žmogui trūksta pilietiškumo. Galbūt svarbiau nepamesti jo pakeliui į suaugusiųjų gyvenimą. Nuo šeimos iki darželio, nuo mokyklos iki universiteto, nuo pirmosios savanoriškos veiklos iki profesinio gyvenimo – visur galima mokytis to paties dalyko: suprasti, kad esi ne vienas, kad yra bendruomenė, kuriai mes visi priklausome ir kad svarbu ginti jos vertybes.

Pilietiškumas prasideda nuo gebėjimo matyti daugiau nei savo kiemą. Nuo susidomėjimo tuo, kas vyksta aplinkui. Nuo kritinio klausimo, kai kažkas bando tave įtikinti. Nuo pagalbos kitam. Nuo atsakomybės už savo darbą. Nuo pasirengimo veikti, kai įprastas gyvenimas staiga pasikeičia.

Galbūt todėl į klausimą „Koks jūs esate kaip pilietis?“ nėra vieno teisingo atsakymo. Geras atsakymas gali būti ne tai, ką žmogus apie save pasakoja, o tai, ką jis padaro tada, kai ateina laikas veikti.