Pėstieji ir tamsa – pražūtingas derinys

Nesaugo savęs

Neseniai atlikta rinkos tyrimų ir verslo konsultacijų bendrovės TNS LT apklausa parodė, kad 96 proc. lietuvių sutinka, jog šviesą atspindinčios priemonės tamsiuoju paros metu yra reiklaingos. Tačiau daugiau nei keturi iš dešimties (42 proc.) pėsčiųjų rizikuoja savo gyvybe tamsiuoju paros metu ir vaikšto be atšvaito.

"Nors nemaža dalis gyventojų vis dar neturi įpročio segėti atšvaitų, beveik visi apklaustieji pasisako už tai, kad jie reikalingi. Tyrimo metu pastebėta, kad didmiesčių gyventojai dažniau pasisako už atšvaitų segėjimą nei miestelių ir kaimiškųjų vietovių, tačiau patys atšvaitus nešioja rečiau nei pastarieji. Skirtumai išryškėjo ir tarp lyčių: reguliariai dėvintys atšvaitus teigė 63 proc. moterų ir 46 proc. vyrų", – pastebėjo  TNS LT projektų vadovė Rūta Matulaitienė.

Nors nemaža dalis gyventojų vis dar neturi įpročio segėti atšvaitų, beveik visi apklaustieji pasisako už tai, kad jie reikalingi.

Įdomu ir tai, kad 4 proc. mūsų šalies gyventojų netiki šviesą atspindinčių priemonių svarba pėsčiojo saugumui. Vis dėlto pusė šių gyventojų (2 proc.) tamsiuoju paros metu atšvaitą prisisega.

Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininkas Vytautas Grašys tikina, kad toks eismo dalyvių neatsakingumas kelia rūpesčių. "Lietuviai per mažai dėmesio skiria savo saugumui, o kai kurie išvis neskiria", – kalbėjo V.Grašys. Kelių policijos vadovas atkreipė dėmesį, kad vairuotojų sąmoningumas šalyje auga, tačiau pėsčiųjų elgesys kelyje vis dar kelia nemažų rūpesčių. Šiemet už neatsakingą elgesį keliuose nubausta per 5 tūkst. pėsčiųjų.

Po atšvaitą kiekvienam

Lietuvos "Lancia" klubo prezidentas Rimantas Stapulionis teigia vis dėlto pastebintis gerėjančias tendencijas. "Nemažai laiko praleidžiu prie automobilio vairo ir matau, kad vis daugiau pėsčiųjų įvertina atšvaito naudą, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie vis dar nesupranta, kad už savo saugumą kelyje yra atsakingi pirmiausia patys", – sakė pašnekovas.

Jis teigė visuomet automobilyje turintis ne vieną šviesą atspindinčią liemenę ar atšvaitą ir, pamatęs prieblandoje be atšvaito žingsniuojantį pėsčiąjį, suskumba jam pagelbėti padovanodamas vieną jų.

"Sulaukiu įvairiausių reakcijų – vieni puola įrodinėti, kad atšvaitą turi, tačiau tik šįkart išėjo jo nepasiėmę, kiti – priešingai, įsitikinę, kad jiems tokio dalyko nereikia. Tačiau visi mielai priima šią dovanėlę. Neretai sulaukiu ir gražių padėkos žodžių, šypsenų. Ir taip nutinka vis dažniau", – džiaugėsi aktyvus automobilininkas.

Lietuvos "Lancia" klubo prezidentas su bendraminčiais jau ne kartą organizavo ir atšvaitų dalijimo akcijas, kurių metu atšvaitus dalijo jauniausiems ir vyriausiems eismo dalyviams.

"Miestų gyventojams, kuriems dažniausiai tenka žingsniuoti apšviestais šaligatviais ar pėsčiųjų takais, atšvaitas yra mažiau aktualus, o tiems, kurie gyvena mažesniuose miesteliuose, jis  toks pat būtinas, kaip ir šilti batai", – palygino R.Stapulionis. Jis pasidžiaugė, kad pagaliau rinkoje atsirado ir įvairiausių formų bei spalvų atšvaitų, kad kiekvienas juos besirenkantis galėtų surasti sau patį gražiausią.

"Atšvaitų pasirinkimas – be galo didelis. Manau, net ir didžiausias naujausių mados tendencijų sekėjas galėtų prisiderinti sau tinkamą", – šypsodamasis sakė vyras.

Galime prisidėti kiekvienas

R.Stapulionis prisiminė ir neseną istoriją, kai tik per plauką tamsiame kelyje išvengė susidūrimo su pakele vinguriavusiu dviratininku. "Laimei, ant vieno ratų dar buvo likęs atšvaitas – jį apšvietė automobilio žibintai, tad sugebėjau atlikti reikiamą manevrą, kad išvengčiau susidūrimo su dviratininku. Viskas galėjo baigtis labai liūdnai", – nesenus įvykius prisiminė pašnekovas.

Stabtelėjęs jis išsyk nedrausmingam dviratininkui padovanojo šviesą atspindinčią liemenę ir patarė kitiems vairuotojams automobilyje turėti jei ne šviesą atspindinčią liemenę, tai bent atšvaitą.

"Neretas mūsų, matyt, patekęs į tokią situaciją, esame linkę pakeiksnoti neatsakingus pėsčiuosius ar dviratininkus ir nuvažiuoti toliau. Manau, geriau būtų stabtelėti bent kelioms minutėms ir padovanoti tokiam nepareigingam eismo dalyviui atšvaitą. Taip visi prisidėtume prie saugesnių kelių Lietuvoje", – požiūrį dėstė R.Stapulionis.

Pasak jo, sudėtingiausia pamatyti pėsčiąjį, einantį neapšviestu kelkraščiu be atšvaito, kai vyksta intensyvus eismas, o eismo sąlygos būna sunkesnės – lyja, sninga.

"Automobilio stiklai rasoja, būna šlapi, jais teka lietaus vanduo arba tirpsta krintančios snaigės, valytuvai nespėja tinkamai nuvalyti stiklo, o vairuotoją dar akina priešais atvažiuojančių automobilių šviesos. Tuomet pamatyti, kad kelkraščiu eina žmogus, itin sudėtinga, jeigu jis neturi šviesą atspindinčių priemonių", – sakė Lietuvos "Lancia" klubo prezidentas.

Anot jo, reikia suprasti, kad reaguodamas į iš priekio atvažiuojančią transporto priemonę vairuotojas savo automobilį visuomet nukreipia šiek tiek dešiniau, kad pernelyg nepriartėtų prie kito automobilio, o tuomet kelkraščiu ir gali žingsniuoti pėsčiasis.

"Tenka pripažinti, kad, esant tokiai situacijai, suveikia psichologija ir vairuotojas, saugodamas save, pasirinks manevrą į dešinę, kur yra pėsčiasis, o ne į kairę – kur važiuoja automobilis", – kalbėjo ne vienus metus vairuojantis vyras. Todėl itin svarbu, kad pėsčiąjį kelyje vairuotojas pamatytų kuo anksčiau ir galėtų atlikti tinkamus manevrus, apsaugodamas tiek save ir savo atomobilio keleivius, tiek kitus eismo dalyvius.

Kaip atsirado atšvaitai?

Oficialiai teigiama, kad atšvaitas buvo išrastas po Antrojo pasaulinio karo Suomijoje – iki tol egzistavo tik šviesą atspindinčios liemenės, kitos šviesą atspindinčios priemonės, bet ir jos nebuvo itin plačiai paplitusios.

Lietuvoje jau tarpukariu eismą tvarkantys policininkai turėjo šviesą atspindinčius antrankovius. Taip pat tuo metu dviratis turėjo turėti "žibintuvą, pritvirtintą dviračio priešakyje, ir specialų raudoną stiklą, pritvirtintą dviračio užpakalyje". Manytina, kad tas raudonas stiklas ir buvo atšvaitas, nors tada jo savybės nebuvo tokios kaip dabartinių atšvaitų.

Atšvaitai ypač išplito septintajame XX a. dešimtmetyje. Apie 1960 m. atšvaitais susidomėjo Suomijos institucijos, atsakingos už saugų eismą. Statistika parodė, kad visa tai pasiteisino – naktinių eismo įvykių, į kuriuos patektų pėstieji, gerokai sumažėjo. Kita svarbi data atšvaitų istorijoje – 1982 m., kai Suomijoje buvo priimtas įstatymas, įpareigojantis visus pėsčiuosius, vaikštančius neapšviestais keliais be šaligatvių tamsiuoju paros metu, dėvėti atšvaitus. 2003 m. įstatymas buvo sugriežtintas – dėvėti atšvaitus tamsiuoju paros metu buvo įpareigoti visi pėstieji, nesvarbu, ar eina šaligatviu, ar ne. XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Suomijoje per metus tamsiuoju paros metu žūdavo apie 300 pėsčiųjų, o 2002 m. – vos 40, nepaisant to, kad gyventojų skaičius Suomijoje per tą laiką išaugo.