Pergyvenusieji karalienę: susitikimas su Elžbieta II – tarsi atlygis už sunkų gyvenimą

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

2006-aisiais viešėdama Lietuvoje Jungtinės Karalystės (JK) monarchė Elžbieta II pareiškė norą susitikti su savo bendraamžiais. Keturi iš dešimties, kuriems teko tokia garbė, karalienę pergyveno.

Sulaukė daug dėmesio

„Skaudu, kad jau nebėra Elžbietos II. Labai vertinu ją ne tik kaip pasaulinio masto vadovą, moralinį autoritetą, bet ir už tai, kad ji, pasaulyje tvirtos ir žinomos valstybės monarchė, atvyko į nedidelę, dar nesustiprėjusią nepriklausomą valstybę, kokia 2006-aisiais buvo Lietuva. Toks gestas – retas“, – šiandien sako alytiškis Julius Baublys, vienas iš dešimties karalienės bendraamžių, pakviestų su ja susitikti. Į JK ambasadoriaus vardu rengtą priėmimą britų ambasada Lietuvoje  visų dešimties šalies apskričių paprašė atsiųsti po vieną atstovą.

Džojos Gundos Barysaitės nuotr.

Pasirinkimas nebuvo lengvas – ieškota šviesių, aktyvių, išskirtinį gyvenimą nugyvenusių žmonių. Dešimtuke buvo net septyni pedagogai, tarp jų viena profesorė, šeši tremtiniai ir politiniai kaliniai.

Pamenu, Vilniaus rotušėje, kur vyko priėmimas, senolių dešimtukas susilaukė didžiausio susidomėjimo – daug kas ir iš kitų svečių priėjo pasidomėti, iš kur jie, kuo išskirtinis jų gyvenimas. Britų monarchės dėka visi atkreipė dėmesį, kokių išskirtinių garbaus amžiaus piliečių turime. Jiems galimybė pasimatyti su garsiausia pasaulio karaliene, kaip sakė viena iš dešimtuko, buvo kaip dovana už sunkų gyvenimą.

„Kauno diena“ iš garbiojo senjorų dešimtuko artimųjų, buvusių bendradarbių, savivaldybių ir seniūnijų, globos namų ir interneto  sužinojo, kad keturi iš šio dešimtuko šiomis dienomis gedi karalienės. Šeši iš jų iškeliavę Anapilin anksčiau už ją, viena iš jų po įsimintino susitikimo su monarche praėjus trejiems metams.

Kas galėjo tikėtis, kad piemenėlis kada nors galės prisiartinti prie karalienės?

Pribloškė pedagoginis stažas

„Gerai prisimenu tą susitikimą, o karalienę – kaip labai šiltą ir paprastą žmogų, su kuriuo buvo malonu bendrauti. Mano biografijoje šis susitikimas – įdomus faktas“, – didžiuojasi J.Baublys, beje, vienintelis vyras senjorų dešimtuke.

Jis lig šiol puikiai prisimena, kai prie savo bendraamžių grupelės priėjusi karalienė jo paklausė, iš kur jis, kiek tai kilometrų nuo Vilniaus. Bet geriausiai įsiminė jos reakcija pasakius, kiek metų jis išdirbo mokytoju: „Kai pasakiau, kad 54 metus, ji net susigūžė, kūno kalba rodė, kad išsigando. Paliko įspūdį, kad tai gana jautrus žmogus, suprantantis tokį paprastą kaip mokytojo darbą.“ Beje, tuo metu monarchė turėjo metais trumpesnį karaliavimo stažą.

Prie grupelės senjorų priėjo pasikalbėti ir karalienės vyras Edinburgo hercogas princas Philippe'as. „Jis irgi sakė, kad neįtikėtina, jog taip ilgai dirbau pedagoginį darbą. Bet visų pirma paklausė, kaip jaučiuosi tarp devynių moterų. Pasakiau, kad labai puikiai, geriau nei jaunystėje, nes neturiu konkurentų. Jis, kaip ir aš, buvo humoro mėgėjas, šviesus jo atminimas“, – prisimena alytiškis.

Elžbietos II bendraamžių dešimtuke nė vienas nemokėjo angliškai, tad kalbėjosi per vertėją. Pagal protokolą karalienei užduoti klausimų negalima, tad jie to paisė, kaip ir kitų jiems paaiškintų subtilybių: monarchei priėjus, moterims reikėjo padaryti tūpsnį, vyrams – palenkti galvą. J.Baublys prisimena, kad patarta iki pasikalbant su karaliene negerti daug šampano, kuriuo vaišinta priėmime. Jis džiaugėsi, kad jam, skirtingai nei į karališką priėmimą pakviestoms moterims, nekilo dvejonių ir kaip pagal protokolą apsirengti: turėjo nenušleivotus batus, kostiumą, kurį ir šiandien tebeturi, tad naujiems pirkiniams išlaidauti nereikėjo.

Dalijasi prisiminimais

J.Baublį labai pradžiugino tais metais iš JK ambasados gautas sveikinimas su Naujaisiais metais. Dar kokius metus susiskambindavę ir susitikime susipažinę karalienės bendraamžiai, tačiau vėliau ryšys nutrūko.

Istorijos mokytoju dirbęs J.Baublys, ir iki susitikimo su Elžbieta II domėjęsis Anglijos istorija, po to dar labiau stebėjo, kaip karalienei sekasi. Pasak jo, nors ne vienas istorikas monarchiją kaip valdymo būdą vertina šiaip sau, bet britų atveju jis pats nei imasi kategoriškai teigti, kad monarchija pozityvu, nei atvirkščiai, nes britai išlaiko ir demokratiją, ir monarchijos tradicijas.

Po poros savaičių, spalio 3-iąją J.Baubliui sukaks 97-eri – alytiškis buvo vyriausias iš senjorų dešimtuko. Sveikata sako nesiskundžiantis, išskyrus akių ligą – dabar jau mato prastai, negali nei skaityti, nei rašyti.

Įsimintina: J.Baubliui netrukus sukaks 97-eri – šmaikštus dzūkas pasakoja, kad tebegyvena Alytuje su pirma ir paskutine metais jaunesne žmona Janina, o septyniems proanūkiams vis pasakoja apie savo susitikimą su karaliene. (Alytaus Dainavos progimnazijos nuotr.)

Kai „Kauno diena“ jį aplankė 2006-aisiais, alytiškis džiaugėsi tapęs tikru pensininku, mat išėjęs į pensiją dar mokytojavo, pagaliau tapo bitininku, apie ką svajojo nuo jaunystės. „Prieš šešiolika metų buvau ir bitininkas, ir sodininkas, o dabar jau niekas“, – šiandien sako jis, bet nesiskundžia. Kaip ir anuomet, šmaikštus vyras pasakoja tebegyvenąs su pirma ir paskutine žmona, metais jaunesne Janina, kurios padedamas, su baltąja lazdele eina pasivaikščioti į labai gražų Jaunimo parką. Alytuje daugelis atpažįsta savo mokytoją ar direktorių – J.Baublys čia ne tik mokytojavo, bet ir daugiau kaip 20 metų direktoriavo mokyklose, šešiolika iš jų – 5-ojoje vidurinėje (dabar – Dainavos progimnazijoje), apie dešimtmetį buvo Alytaus švietimo skyriaus vedėjas.

Vaikystėje jam, kaip pats sako, dzūkeliui, gimimo iš Perlojos, kaime teko visus darbus dirbti, taip pat ir piemenauti. „Kas galėjo tikėtis, kad piemenėlis kada nors galės prisiartinti prie karalienės?“ – prieš susitikimą su Elžbieta II nuostaba su „Kauno dienai“ dalijosi jis. J.Baublys prisipažįsta lig šiol anūkams ir proanūkiams vis pasakojąs apie tą išskirtinį susitikimą. Nors karalienės proanūkių skaičiumi nepralenkė, bet didžiuojasi, kad anuomet, prieš šešiolika metų, turėjo tik vieną, o dabar – septynis.

Kukli mokytoja iš pradžių net nesutiko vykti į susitikimą, nes nesijautė nusipelniusi tokios garbės.

Keistis vietomis nenorėtų

Dar vienos iš senjorų dešimtuko – marijampoliškės Onos Bartuškienės gimtadienis – vos šešiolika dienų anksčiau nei Elžbietos II. Rengdamasi susitikimui su karaliene 2006-aisiais, „Kauno dienai“ ji juokavo, kad mielai priimtų karalienės kvietimą apsilankyti Didžiojoje Britanijoje su atsakomuoju vizitu. Tačiau pasikeisti su ja vietomis nenorėtų, nes tektų laikytis protokolo reikalavimų, ją vargintų nuolatinis žiniasklaidos dėmesys.

Prieš susitikimą ji jaudinosi dėl protokolo reikalavimų – kad nevalia atsukti karalienei nugaros, tad eiti tolyn nuo karalienės galima tik atatupstai. „Baisu parvirsti, jei ilgai reikės taip eiti. Skrybėlaitės irgi nenorėčiau, nesu pratusi“, – neslėpė ji.

Moteris pasakojo savo gyvenimo istoriją – kaip daug metų dirbo lietuvių kalbos mokytoja, vėliau – Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja, kaip klostėsi jos šeimos gyvenimas. Ji liko našle tebūdama 31 metų, viena augino sūnelį Arūną. Sulaukusi šešiasdešimties vėl ištekėjo – už žmogaus, kuris jos širdį buvo pakerėjęs dar tuomet, kai ji mokėsi mergaičių gimnazijoje.

Mokykloje jos prievolė buvo rašyti visų švenčių scenarijus, mat gerai valdė plunksną. Jaunystėje svajojo studijuoti žurnalistiką, tačiau laiko  žiniasklaidai atsirado tik išėjus į pensiją. O.Bartuškienė išleido ir porą knygų. Pirmoje aprašė savo kartos išgyvenimus per karą ir, pasak jos, už patį karą žiauresnį pokarį, o novelių rinkinyje – skaudžias globos namų auklėtinių patirtis, sovietmečiu sulaužytus žmonių gyvenimus, netektis.

Karalienę O.Bartuškienei pergyventi pavyko, bet sveikata pasigirti jau nebegali. Kaip „Kauno dienai“ pasakojo jos sūnus, sveikata pradėjo blogėti nuo šių metų pradžios, sunkiai juda, būna problemų dėl atminties, bet dar laikosi. Šiuo metu ji – slaugos ligoninėje.

Pasak sūnaus, susitikimą su karaliene jo mama prisimena visus šiuos metus. Įrėminta jos nuotrauka su Elžbieta II, atsiųsta JK ambasados, visą laiką kabo jos namuose garbingoje vietoje.

Susitikimas įamžintas paveiksle

Utenos apskričiai atstovavusi Saldutiškyje tuomet gyvenusi Bronislava Rakauskienė ne tik saugo nuotrauką su monarche – dailės mokykloje besimokiusi jos anūkė nuotrauką net perpiešė, tad turi ir paveikslą su Elžbieta II.

B.Rakauskienei gyvenime teko išgyventi nelengvų išbandymų – 22-ejų už bendradarbiavimą su partizanais ji buvo ištremta į lagerį. Grįžusi į Lietuvą dirbo Panevėžio linų kombinate, tikrino audinių kokybę. Kai su seserimi išėjo į pensiją, apsigyveno gimtajame Saldutiškyje. Miestelio seniūnas Bronius Šliogeris pasakoja, kad ji buvusi labai gyvybinga, komunikabili, todėl ir atrinkta atstovauti susitikime su karaliene, į kurį jis pats ją ir nuvežė.

Pasak B.Rakauskienės duktės Nijolės, mamai susitikimas padarė didelį įspūdį, dažnai jį prisimindavusi. Deja, nors visą gyvenimą buvo sveika, jokių vaistų nevartojo, šiemet sunkiai sirgo COVID-19, tad dabar jau ant patalo slaugos ligoninėje.

Klaipėdos apskričiai atstovavusi rusniškė Zinaida Jakavičienė – dar viena mokytoja susitikusių su britų monarche senjorų dešimtuke. Ji mokė pradinukus gimtuosiuose Veiviržėnuose Klaipėdos rajone, dar keliose mokyklose, paskui – Rusnėje, vėliau Rusnės specialiosios mokyklos (anuomet – pagalbinės) vaikus. Moteriai taip pat teko patirti sovietų represijas: ją, abiturientę, kartu su dar keliais bendramoksliais per valstybinius egzaminus už antisovietinę veiklą uždarė kalėjime. Paskui ji buvo išteisinta ir po kelių mėnesių paleista.

Z.Jakavičienės duktė Rasa pasakoja, kad jau kokie treji metai mama gyvena pas ją Juknaičiuose. Turi savo kambarį, išeina į kiemą. Jaučiasi neblogai, sunkiomis ligomis neserga, bet neprigirdi, neprimato, kartais ir atmintis pašlubuoja. „Taip ir slenka jos dienelės, laukiant, kada grįšime iš darbo, kada anūkai aplankys. Ji dažnai prisimena susitikimą su karaliene, jai jis paliko didelį įspūdį. Kai dar geriau matė ir girdėjo, visada sekdavo žinias apie monarchę per televizorių. Kai pasakėme, kad karalienė mirė, ji pasakė: „Labai gaila. Mano metų, ir mirė. O aš dar gyvenu“, – pasakoja Z.Jakavičienės dukra.

Kaip atlygis

Kitus šešis iš dešimtuko monarchė pergyveno, Tauragės mokytoją Adelę Eidukytę – net trylika metų. Ši kukli mokytoja iš pradžių net nesutiko vykti į susitikimą, nes nesijautė nusipelniusi tokios garbės. Bet paskui įniko dar labiau domėtis karalienės gyvenimu, o į susitikimą su ja pasipuošė savo pačios nerta mėlyna suknele, gintaro karoliais, kuriuos turėjo jau 30 metų, ir džiaugėsi pasinaudojusi tokia reta galimybe.

2012-ųjų vasarį Anapilin iškeliavo dar dvi iš senjorų dešimtuko. Prieš susitikimą su karaliene „Kauno dienos“ kalbinta Vilniaus apskričiai atstovavusi Bronislava Ivanauskienė prisipažino nerimaujanti, ar pokylyje reikės skrybėlaitės, mat jos neturėjo. Bet sakėsi dėvėti ją tikrai mokėtų, nes kai lankė Saulės gimnaziją Kaune, uniformos dalis buvo tamsiai raudonos spalvos skrybėlaitės.

Moteris gimė ir užaugo Kaune, Petrašiūnuose. Tėvas dirbo rangovu Petrašiūnų popieriaus fabrike, tuomet priklausiusiame švedams, šeima gyveno pasiturimai, turėjo ūkį, namą Petrašiūnuose. Matyt, dėl to kažkas ir įskundė. 1941-aisiais vos keturiolikos su tėvais, trimis seserimis ir broliu ji buvo ištremta į Tomsko sritį. Po šešerių metų sugrįžo atgal į Kauną, ištekėjo, pagimdė dukterį. Kai dukrelei buvo vos penki mėnesiai, B.Ivanauskienę nuteisė už tai, kad esą savavališkai pabėgo iš tremties, ir išsiuntė atgal. Vyras su dukrele po kurio laiko ją atsivijo, tremtyje gimė sūnus.

Šeima į Lietuvą sugrįžo tik 1957-aisiais. Apsistojo sostinėje. B.Ivanauskienė ilgai nedirbo, nes nebuvo baigusi jokių mokslų – tremtis sutrukdė, be to, tremtinių niekas nenorėjo priimti. Jaunystės draugė padėjo įsidarbinti siuvimo fabrike „Ramunė“ sukirpėja, kur ir dirbo iki pat pensijos.

Savo gyvenimo saulėlydį B.Ivanauskienė leido sostinės globos įstaigoje „Tremtinių namai“. Kaip anuomet pasakojo, nors vaikai turi butus, galėtų juose ir kelis kambarius turėti, bet nenori, nes globos namuose jaučiasi pati sau šeimininkė. Prieš susitikimą su karaliene ji juokavo: svarbiausia, kad pokylį ir su juo susijusį jaudulį atlaikytų širdis, mat gyveno su širdies vožtuvu.

Taip pat 2012-ųjų vasarį Anapilin iškeliavusi Telšių apskričiai atstovavusi rietaviškė Zuzana Bitinienė už Elžbietą II buvo vyresnė vos trimis dienomis. Laisvės kovų dalyvė, politinė kalinė, mokytoja į pokylį atvyko su skrybėlaite, mūvėjo pačios nertas juodas pirštinaites, pasipuošė gintariniais karoliais, tad susilaukė komplimentų, kad panaši į pačią karalienę.

Panašumas: iš dešimt senjorų devynios buvo moterys – karališkam priėmimui jos puošėsi savo nertomis suknelėmis, gintaro karoliais, o Z.Bitinienė – ir skrybėlaite, sulaukusi komplimentų, kad panaši į pačią karalienę. (Džojos Gundos Barysaitės nuotr.)

Princo Philippe'o dėmesį patraukė į jos švarkelio atlapą įsegtas ženklelis. Z.Bitinienė paaiškino, kad tai Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos jai skirtas apdovanojimas. Pokariu ji Rietave dirbo pradinių klasių mokytoja, bet buvo suimta ir nuteista dešimt metų kalėti už tai, kad nupiešė sveikinimus Vasario 16-osios proga. Grįžusios į Lietuvą jos laukė nauji išbandymai – buvusios politinės kalinės niekas nenorėjo priimti dirbti mokykloje.

Z.Bitinienė žurnalistams sakė, kad susitikimas su britų monarche – tarsi atlygis už labai sunkų jos gyvenimą.

Britų monarchės dėka visi atkreipė dėmesį, kokių išskirtinių garbaus amžiaus piliečių turime.

Poemoje – ir Elžbieta II

2014 m. mirusi Panevėžio apskričiai atstovavusi biržietė Aldona Černiauskienė buvo mokytoja, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo iniciatyvinės grupės narė, Istorinės atminties sekcijos vadovė, choro „Tremties aidai“ viena įkūrėjų, penkerius metus – Biržų miesto tarybos narė, sąjūdininkė, Biržų literatų klubo „Versmė“ vadovė.

Būtent jos sukurtus žodžius biržiečiai pasirinko miesto himnui. Biržų krašto muziejui „Sėla“ skaitmenizavus A.Černiauskienės archyvą, dabar su jos šeimos istorija gali susipažinti ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūros paveldo portalo skaitytojai.

Beje, eilėraščius rašiusi mokytoja buvo sukūrusi net poemą apie savo bendraamžius, kurioje buvo minima ir karalienė Elžbieta II, ir jųdviejų bendraamžis prezidentas Valdas Adamkus, taip pat dalyvavęs tame pačiame priėmime.

Jauniausia iš dešimtuko, gimusi 1929-aisiais, Kauno technologijos universiteto Edukologijos instituto profesorė Liuda Šiaučiukėnienė prieš susitikimą su karaliene 2006-aisiais „Kauno dienai“ pasakojo, kad dar skaito paskaitas studentams, vadovauja doktorantams, veda mokymus pedagogams, neseniai išleido dar vieną vadovėlį. Nors svajojo tapti medike, tačiau dėl tėvų praeities sovietai ją pašalino iš aukštosios mokyklos. Pasisekė tapti mokytoja, buvo dabartinės Kauno Maironio gimnazijos direktore, vėliau padarė įspūdingą karjerą aukštojoje mokykloje. Anuomet, prieš šešiolika metų, ji nemažai laiko praleisdavo savo sodyboje Alytaus rajone, pasakojo, kad kasdien maudosi ežere, iki šis užšąla.

L.Šiaučiukėnienė neslėpė susižavėjimo Elžbieta II, jos gebėjimu būnant garbaus amžiaus vis dar sugebėti valdyti šalį, važinėti po pasaulį, bendrauti ir būti savo tautos moraliniu autoritetu. Profesorė mirė praėjus beveik dešimtmečiui po susitikimo su karaliene.

Šiaulietė tautodailininkė Silva Lukšienė Anapilin iškeliavo dvejais su puse metų anksčiau nei jos bendraamžė Elžbieta II.

Moters gyvenimas nebuvo lengvas. Be mamos liko dešimties, 20-ies su tėčiu ištremta į Sibirą, kur taigoje teko kirsti medžius. Po dešimties metų grįžusi į Lietuvą dirbo mėsos fabrike. Darbas buvo kenksmingas, neįgalumo grupę gavo būdavo 42-ejų.

Anksti tapo našle, viena užaugino sūnų. Tuo metu, kai S.Lukšienė susitiko su britų karaliene, jis kaip tik Anglijoje dirbo statybose, kad išmokėtų būstui pasiimtą paskolą. Moteris žurnalistams sakė, kad jei galėtų pasikalbėti su karaliene, papasakotų ir apie sūnų, bet pirmiausiai palinkėtų jai sveikatos ir ilgų gyvenimo metų.

Atstovauti Šiaulių aštuoniasdešimtmečiams S.Lukšienę pasiūlė Tautodailininkų sąjunga, kurios narė ji buvo. Savo rankdarbius moteris demonstravo ne vienoje parodoje, pelnė apdovanojimų. Ji ir karalienei nunėrė dovaną – tris servetėles, o atviruke užrašė: „Didžiai gerbiama karaliene Elžbieta, daug sveikatos ir ilgų gyvenimo metų – to linki bendraamžė Silva Lukšienė. Lietuva“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tik

tik portretas
kaip 1 kom parase jus geriau rupinkites savo bobutem kurias dulkiasmegeniai /hipokratai/ marmaliuot rengiasi pagal briusursuliu prikaza si vasalsaika be skrupulo veiks svab metodu kurio nieks nesukontroliuos nes /celofanas/ uz grotu ;-'';;-;';';-

tai

tai portretas
gal ir gerai bus ir monarhijos pabaiktuves nes sis seklu lesejas savo motinos nepakeis nes neuzteks kantrybes ir sveikatos paprociams ===

Pasaulio pabaiga

Pasaulio pabaiga portretas
ny gerės ir bobos apsirengę sutanomis rėžia Karalienės laidotuvėse maldas žymiausioje Britanijos vietoje prie Velionės karsto!Taigi galėjo padaryti kaip visada didingai,pagal karalių papročius nekišę tų madų ir plebėjiškumo į pirmą vietą. Na bet kadangi sako kas pati Elžbieta viską sugalvojo ir surašė, tai ką dabar..Ir ją reikia surast - dabar turi tarp savo artimiausiųjų bezdžionėlę tai reikia rodyt toleranciją ir tą a'lia šiuolaikiškumą..Numirė paskutinė tikra Karalienė. Su kuria mirė ir tikra monarchija
VISI KOMENTARAI 19
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių