Paveldosaugininkas apie sovietinius paminklus: laikas suvokti, kas yra Lietuvos kultūros paveldas

Lietuviai tokiais būdais išreiškia savo pilietinę poziciją.

Jau laikas pagaliau suvokti, kas yra Lietuvos kultūros paveldas ir kas turi būti mūsų kultūros vertybių registre.

„Tai yra vienas iš kelių taip reikšti poziciją dėl karo. Taip, tai yra vandališkas metodas, bet visi žinom, kokia visuomenė šiuo metu įelektrinta. Nepasitenkinimas tuo, ką daro rusai Ukrainoje, yra didžiulis, taigi nieko nuostabaus, kad tokie dalykai vyksta. Galbūt keisčiau atrodo, kad policija pradeda tyrimus kaip kultūros paveldo objektų apgadinimo atvejų, nes manyčiau, kad jau laikas pagaliau suvokti, kas yra Lietuvos kultūros paveldas ir kas turi būti mūsų kultūros vertybių registre“, – rėžė asociacijos „Istorinis miestas“ valdybos pirmininkas Vitas Karčiauskas.

Okupantų karių paminklai kultūros vertybių registre atsirado Lietuvai išsilaisvinus iš okupacijos, kai vis dar vešėjo sovietinis mentalitetas. V. Karčiauską stebina, kodėl praėjus 30 metų šių objektų niekas neišbraukia iš kultūros vertybių registro.

„Taip, tai buvo galima daryti, tačiau visi tie paminklai kultūros vertybių registre atsidūrė maždaug 1993 metais, t. y. ruošiantis išvesti rusų kariuomenę iš Lietuvos teritorijos. Tada buvo visai kita politinė situacija: Borisas Jelcinas valdžioje, draugiški santykiai su Rusija, gal nemotyvuotas, tačiau rusų dėmesys ir baimė, kad tie visi palaidojimai kentės, jeigu jie išeis iš Lietuvos. Tam kontekste buvo visokių įvykių. Mes buvom tokie patys žmonės, kurie kažkiek laiko gyvenę sovietinėje aplinkoje ir suvokiam visą tą kultūros paveldo apsaugą, t. y. okupacinės valstybės karių palaidojimo vietų apsaugą, sovietiniu mentalitetu. Todėl tuo metu visi tie kapai ir paminklai buvo įrašyti į kultūros vertybių registrą, tačiau praėjo beveik 30 metų. Laikas buvo pagaliau suvokti, kad tai yra ideologiniai objektai, o ne kultūros paveldo objektai. Jeigu tai būtų buvę padaryta, tai šiandien mažiau diskutuotumėm, nes dauguma tų paminklų jau seniai būtų demontuoti. Kultūros ministras visai neseniai, prieš praeitą savaitę, pakeitė kultūros paveldo vertinimo kriterijus, kad juose nebeliktų tokių dalykų kaip okupacinių kariuomenių karių kapai, bet niekas neskuba tų objektų išbraukti iš kultūros vertybių registro. Tai mane labai stebina“, – kalbėjo V. Karčiauskas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Ne tik paminklai, bet ir kai kurie pastatai, statyti sovietmečiu, vis dar kelia daug diskusijų. Lietuvos oro uostai sako, kad dabartinis Vilniaus centrinis oro uosto pastatas yra minkštoji Rusijos galia ir neatitinka oro uosto poreikių, todėl jį reikėtų griauti. Kultūros paveldo specialistai įsitikinę, kad pastatas turi išlikti.

„Manau, kad šioje situacijoje vis tik kultūros paveldo specialistai yra teisūs dėl paprasto dalyko – kokia čia minkštoji galia? Kalbam apie skulptūras ir reljefus, kurie yra centrinio pastato fasade? Taigi ten vienaip ar kitaip parodyta įvairių aviacijos sporto šakų vaizdai ir nėra jokio sovietinio atspalvio. Kad pats oro uostas pastatytas sovietmečiu – tiesa, tačiau jo pritaikymo klausimai nėra susiję tiesiogiai su tuo, kad jis yra kultūros vertybių registre. Reikia noro ir pritaikyti tikrai galima. Galima galvoti apie tam tikrų elementų išsaugojimą. Beje, šitam kontekste labai svarbu, ką mano visuomenė. Pirmas mūsų, paveldosaugininkų, susitikimas su kolegomis iš Vakarų nustebino tuo, kad ten visus sprendimus, konkrečiai Prancūzijoje, priima visuomenė“, – aiškino paveldosaugininkas.

Šiandien grupelė žmonių labai dažnai sprendžia, ką saugoti, ką nesaugoti, nors visuomenei tai galbūt nereikalinga.

Anot V. Karčiausko, sprendžiant kultūros vertybių klausimus labai svarbu įtraukti ir visuomenę. Deja, Lietuvoje su paveldosauga susijusius sprendimus priima nedidelė žmonių grupė.

„Esmė ta, kad 2005 metais pakeitus nekilnojamų vertybių apsaugos įstatymą buvo panaikintas visuomenės dalyvavimas. Šiandien grupelė žmonių labai dažnai sprendžia, ką saugoti, ko nesaugoti, nors visuomenei tai galbūt nereikalinga. Dėl to kyla kartais karšti ir nereikalingi ginčai, pavyzdžiui, Žaliojo tilto skulptūros. Man likimas lėmė tam tikru momentu turėti įgaliojimus, kai tos skulptūros buvo įrašytos į kultūros vertybių registrą. Priežastis – tuo metu manėme, kad mes per daug karštai į viską reaguojame, todėl reikalingas tam tikras atšalimo laikotarpis. Tas laikotarpis praėjo ir visuomenė pasakė „Mums jų nereikia“. Jeigu būtų išlikęs visuomenės dalyvavimo poreikis saugant kultūros paveldą, jos būtų dar greičiau nukeltos ir niekas nebūtų taip ilgai diskutavę. Reikia tinkamai parengti teisės aktus ir nenusigręžti nuo visuomenės, nes tai pirmiausia yra socialinė kategorija“, – sakė V. Karčiauskas.