Kodėl svarbu informaciją apie būsimą profesiją rinktis ne paskutiniais metais, o gerokai anksčiau, ir kur ieškoti pagalbos, pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja Ilona Tandzegolskienė-Biegalovė.

– Dažnai jauno žmogaus pasirinkimus diktuoja tėvai. Kaip išlaikyti aukso viduriuką? Kaip neįgyvendinti tėvams savo širdyje turimų svajonių vaikų sąskaita?

– Turbūt kiekvienas atvejis unikalus, ir kiekviena šeima turi savo žinomą atvejį. Bet svarbu stebėti, į ką vaikas linkęs, kokie jo pomėgiai, kas jam sekasi. Reikia nuolat kalbėtis. Turbūt tai sako ir psichologai, ir šeimų konsultantai, kad pokalbis, diskusija, stebėjimas ir susitarimai yra svarbiausia.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kaip anksti reikia pradėti pokalbį su savo atžala apie būsimus pasirinkimus? Kartais atrodo, nesinori vaikams daryti spaudimo ir sakyti, kad jau laukia.

– Apie profesiją kalbėtis reikia nuolatos, kad ir nuo pradinės klasės. Vaikai dažnai keičia sprendimą, kuo jie norėtų būti. Yra stereotipai – ikimokyklinio ugdymo įstaigose esantys vaikai sako, kad nori būti gaisrininku, policininku ar dar kažką sugalvoja. Bet tai nuolat keičiasi. Reikia tai priimti kaip diskusiją, pokalbį, netgi žaidimą. Reikia kalbėti apie tai, kuo svarbi profesija, kodėl jos reikia, kuo vaikas galėtų prisidėti, kokios jo savybės tinka. Sakyčiau, kad 7–8 klasė yra ta vieta, kuomet jau reikia pradėti kalbėti, kas vaikui sekasi, ko jis nori ir į ką atkreipiame dėmesį.

– O kaip profesiją galima pasibandyti per praktiką, kol dar nestudijuoji?

– Kalbėdama su karjeros specialistais, diskutuodama su moksleiviais sakau, kad reikia drįsti. Reikia skambinti – ar pačiam, ar su tėvų pagalba – ir sakyti, kad norėtų šioje įstaigoje save išbandyti. Vienas kelias yra išdrįsti pasiprašyti save išbandyti. Kitas kelias – kiekvienoje mokykloje turime tėvų, kurių profesijos yra įdomios, įspūdingos. Reikia kviestis klasę, mokinius ateiti. O trečias – šešėliavimas. Šiandien dažnai girdime šį žodį. Tai reiškia – ateiti, būti greta, šešėliu šalia įdomaus žmogaus. Jis galėtų pasižiūrėti, pavyzdžiui, žurnalisto profesijoje, ar, tarkime, bijo kamerų, ar bijo nueiti pas žmones ir su jais kalbėtis. O gal jaunuoliui labiau patinka būti greta tokio žmogaus ir atlikti užduotis, kurias paveda. Taip galima patyrinėti save, savo baimes, galima išdrąsėti arba save atrasti. Savanorystė, šešėliavimas, drąsa eiti ten, kur nori pabandyti.

– Bet ir mokyklos gali kviesti tėvus į mokyklas – pokalbius ir diskusijas su vaikais. Jie galėtų pristatyti savo profesijas, ir vaikai galėtų užduoti klausimus, kurie juos domina. O jeigu vaikai jau pasirinko, pakalbėkime apie vaikus, kurie jau baigė mokyklą. Jie įstojo į universitetą, lyg ir gairės šviečiasi profesijos, ir jie supranta, kad tai nedžiuginantis pasirinkimas. Ką tokiu atveju daryti?

– Manau, kad tai yra gerai, nes atėję į universitetus, kolegijas ar profesinę mokyklą jie turi dalį praktikos. Jos metu išbando ir vėl pasitikrina, ar tinka, ar ne. Jeigu ne – tai priima sprendimą.

– Tai reikia nutraukti tada?

– Nebūtinai nutraukti – galima keisti kryptį, pereiti į kitą programą. Nereikia galvoti, kad jei nepatiko, tai reikia iš karto nutraukti. Galbūt yra gretutinės studijos arba reikia vėl pasirinkti.

– Vyresnės kartos dažnai labai jaunos pasukdavo į savo profesiją, ir dažniausiai visas gyvenimas būdavo paskirtas tam vienam labai aiškiam keliui. Dabar, bendraudama su jaunais žmonėmis, studentais – kaip dažnai matote atvejus, kai jau studijuojant yra keičiama kryptis, ir kartais net labai kardinaliai?

– Tikrai yra. Turime gerąjį pavyzdį, kai viena mergina, pasirinkusi tiksliuosius mokslus, atėjo į pradinio ugdymo pedagogikos programą ir tapo pradinukų mokytoja. Taip pat turime atvejų, kai medicinos studijas pasirinkęs vaikinukas sustojo, pamąstė, išvyko savanoriauti, grįžo į STEAM pedagogiką ir taip pat pasirinko pedagogo profesiją. Daugiau žinau iš to lauko, kai ateina į pedagogo profesinį kelią, bet tie pavyzdžiai yra įspūdingi. Turime stiuardesę, kuri taip pat pasirinko pradinio ugdymo programą ir šiuo metu dirba pradinių klasių mokytoja. Kartais ateina jau turėdami profesiją ir pasirenka pedagogo kelią. Vadinasi, kad žmonės permąsto, pergalvoja ir keičia kryptį.

Neįmanoma pasirinkti vienos krypties ir visuomet tik joje būti – dėl to, kad turime besikeičiančią visuomenę, besikeičiantį pasaulį.

Šiandien reikia galvoti, kad mokomės visą savo gyvenimą. Neįmanoma pasirinkti vienos krypties ir visuomet tik joje būti – dėl to, kad turime besikeičiančią visuomenę, besikeičiantį pasaulį. Turime daug naujų įvairių technologijų, kurios mums sako, kad turime mokytis, keistis, prisitaikyti. Su karjera yra taip pat. Tam tikros tendencijos diktuoja savo: psichologija, medicina, teisė, ekonomikos studijos – jos turi savo viršūnę. Bet taip pat galima galvoti ir apie kitas profesijas, kurios sako, kad būtina keistis.

– Bet pasaulis labai platus, pasirinkimo labai daug. Net jeigu 12 klasėje nepavyksta išsigryninti, ko norėtųsi – ką galvojate apie pauzę tarp mokyklos ir studijų?

– Manau, kad tai geras sprendimas, nes skubėjimas neduoda vertingo sprendimo. Todėl dažnai sakoma, kad reikia sustoti, įsiklausyti, kas svarbu, ko norisi ir kas suteikia džiaugsmo, vertės, prasmės. Tas vadinamas „gap year“ gali suteikti laiko aiškumui ir apmąstymams. Bet reikėtų nepamiršti ir karjeros specialistų, kurie gali padėti.