Paslapčių naktį ir žolynai yra stebuklingi

Joninių naktį nebūtina praleisti triukšmingai, su nepažįstamų žmonių minia. Šį vakarą ir šią naktį galima praleisti tik dviese, tylomis ar net vienam eiti prakalbinti žolynų ir medžių, paprašyti, kad jie pasidalintų su mumis savo stiprybe. Ilgiausiomis metų dienomis augalai gauna daugiausiai galių iš saulės. Todėl buvo sakoma, kad per Rasas (taip anksčiau vadinosi Joninės) rinkti žolynai yra stebuklingi.

Gamta rūpinasi mumis

Kartais visą gyvenimą vaikštome „nematomis“ pro labai naudingus augalus, laikome juos net piktais, vengiame. O iš tiesų jie yra ir vaistas, ir maistas. Jie tiesiog tiesia mums savo galias, o mes žiūrime į kitą pusę... Na, ar neaplenkiame dilgėlyno, ar nešnairuojame į pasipainiojusią varnalėšą, ar nemanome, kad dobilai – tik karvutėms, o avižos – arkliams? Šie augalai praverstų mums patiems.

Bandykime atnaujinti savo draugystę su gamta ir bent vieną vakarą pažoliaukime.

Kaip žoliaudavo

Žoliauti moterys ruošdavosi iš anksto. Nusiteikdavo iš vakaro ir tą dieną nedirbdavo jokių kitų darbų. Žoliauti išeidavo vienos, be draugių ir be pagalbininkų. Švariai nusipraususios, švariai persirengusios, pasiimdavo baltų rankšluosčių ir ant jų dėdavo skinamus žolynus. Tą dieną žoliautoja nė su kuo nesikalbėdavo, savo darbą dirbdavo tylomis arba melsdamasi. Žinojo maldos žodžių, kuriais kreipdavosi į skinamus žolynus. Vienu metu būdavo galima skinti tik vienos rūšies žolynus. „Šiuos suvyniojus į baltą „abrūsėlį, imtis kitų. Buvo žinomos ir „meilės žolelės“, ir burtažodžiai joms. Šios žolelės būdavo laikomos ypatingoje paslaptyje – kaip ir burtažodžiai, kurie ilgainiui nunyko, nes maro epidemijos „išderino“ bendruomenių gyvenimą. Lyderiai mirė, nespėję perduoti patirties arba neradę tam patikimo asmens.

Žolynams džiovinti patalpa turi būti ne tik gerai vėdinama, bet po ją niekas negali vaikščioti, išskyrus žoliautoją. Vaikams surinkti žolynai iš viso nerodomi.

Pažvelgti ir į medžius

Joninės (Rasos) ir yra tas laikas, kai žolynai labiausiai supras mūsų tylią kalbą su jais. Žoliaujant nereikia vien galvą nulenkus žiūrėti žemėn – žalumos pamatysite ir pakeldami akis į medžius. Jie taip pat turi gydomųjų ir saugos galių. Prisiminkime mūsų puikią legendą apie Eglę žalčių karalienę. Jos sūnūs buvo Ąžuolas, Uosis ir Beržas. Ąžuolas – galiūnas. Gydo jo žievė ir gilės. Uosis – teisingumo medis, o gydo jis reumatą, tulžį, akmenligę. Beržas – didžiausias daktaras! Sula, pumpurai, lapai – ištisa vaistinė. Net ugnyje sudegęs beržas yra naudingas – jo anglys labai naudingos. Nepelnytai užmirštame šermukšnį, iš kurio galime daugiausiai tikėtis stebuklų.

Aplinkui - tiek nuostabios augmenijos! Šį vakarą devynių žolelių burtų vainikėlis gali padėti jums išpildyti slapčiausius norus. O kai tų norų nebedaug, išskyrus sveikatą, pažvelkime, ką apie žolynus rašo juos išmanantys žmonės.

Nusprendus gydytis žolelėmis, vis tiek reikia pasitarti su šios srities specialistais, nes, neteisingai pasirinkus, ir žolelės gali pakenkti.

Raudonasis dobilas

Žolininkai sako, kad raudonųjų dobilų žiedai gydo mažakraujystę, cukraligę, bronchinę astmą, bronchitą, urologines ligas, inkstus. Sutrintus lapus galima tverti ant vočių ir sumušimų. Raudonųjų dobilų žiedų visada tinka dėti į žvalumo teikiančių arbatų rinkinius. Galima naudoti ir šviežius raudonųjų dobilų žiedus. Dėl sunkios ligos nusilpus organizmui daromas toks mišinys: saują švariuose laukuose surinktų dobilų žiedų mediniu šaukštu (dar geriau ir mediniame inde) sutrinti į tyrę, sumaišyti su šaukšteliu šviežio medaus, išmaišyti pusėje stiklinės šviežių morkų sulčių, į kurias dar galima įlašinti kelis lašus aliejaus.

Varnalėša

Tai tikra augalų ledi. Jai visur gerai, ji visur tiesi ir teisinga, oriai pakenčianti panieką, apkalbas ir net mindymą... O iš tiesų ji gali jus guosti, gydyti ir net maitinti.

Prancūzai, belgai, kinai, japonai valgo jos žalius lapus, nors jie kartūs. (Senolių išmintis sako: neskubėk saldaus nuryti, kartaus išspjauti.) Maistui verda šaknis, deda jas į sriubas vietoje bulvių. Šaknys kasamos rudenį. Pasūdytame vandenyje verda ir stiebus, valgo su sviestu. Žiemai lapus gerai sudžiovina, sutrina į miltus, supila į lengvai užsukamus stiklainius ir laiko, kol prireiks – maistui arba vaistams.

Varnalėša jus paguos: išvirkščioji jos lapų pusė yra „vilnonė“ ir tinka tverti nakčiai prie skaudamų sąnarių, malšina ir druskų nuosėdų keliamus skausmus. Šių lapų sultys, sumaišytos su aliejumi, gerai gydo žaizdas. Varnalėšų šaknų antpilas gydo inkstų ligas, gastritą, skrandžio opaligę. Jei norite atgaivinti plaukus, galvą kurį laiką bandykite ištrinkti tokia arbata: varnalėšų šaknys, dilgėlės lapai, apynių spurgų.

Senovės žmonės varnalėšų kibukus naudodavo „smurtiniams“ reikalams: prikaišiodavo jų į pelių urvus, kibukai įsiveldavo į pelių kailiukus, šios negalėdamos atsikratyti mirdavo nuo streso...

Kiaulpienė

Jauni lapeliai kai kurių šalių brangiausiuose restoranuose naudojami kaip delikatesinės salotos. Kai kurios šalys kiaulpienes augina specialiose plantacijose. O mes, lietuviai, ant jų išliejame savo įniršį... Kiaulpienė – kaip Pelenė. Gyvuoja ir žydi bet kokioje vietoje, pati suranda, kur šaknimis įsikabinti ir į saulę panašų žiedą išskleisti. Ir kiekvienai sėklytei dar po parašiutą sukonstruoja. Kiaulpienėse gausu vitamino C, yra ir gyvybės palaikytojų vitaminų E ir A, turi geležies, kalcio, fosforo. Pienių kava puikiai grąžina jėgas, suteikia tikresnio žvalumo nei kavos pupelių kava. Kavai kiaulpienių šaknis reikia rauti anksti pavasarį, kai tik kalasi pirmieji lapeliai, arba vėlų rudenį, lapams nukritus. Kiaulpienės gerina virškinimą, skatina medžiagų apykaitą, gydo tulžį, aktyvina apsaugines organizmo galias, tinka sergantiems cukralige.

Kmynas

Kmynus daugiausiai pripažįstame kaip prieskonį. Tačiau aromatingos jo sėklytės yra ir geras vaistas. Norint numalšinti lengvą stresą, vietoj įprasto kavos puodelio vertėtų išgerti kmynų, pankolio ir anyžių arbatos. Padeda ir vieni kmynai, prieš užplikant juos galima truputį paskrudinti.

Kmynai gydo net lėtinį bronchitą, kasos uždegimą, gastritą, vidurių pūtimą.

Margumynai

Jauni dilgėlės lapai užpilti degtine – gyvybės eleksyras! Jaunų garšvos lapų prisidžiovinti žiemai – geriau už visokius „maisto papildus“ vaistinėse. Baltosios notrelės šaknų spiritinė ištrauka malšina skausmą, net danties. Gysločiai (trauklapiai) tonizuoja, gydo išsekimą, skrandį, žarnyną, jauni lapai tinka salotoms. Žemuogių lapai tinka kasdieninei arbatai, kartu su bruknių, juodųjų serbentų lapais gydo inkstų akmenligę. Šalpusniai gydo astmą, bronchitą, užkimimą; jų arbatoje sumirkyta drobė tinka skausmą malšinantiems kompresams. Gausybę gydančių ir maistinių savybių turi avižos. Bent jų kruopas vartodami niekada neapsiriksite.