Šeštadienio interviu
Pasirodymų traumas cirkininkas slepia po šypsena
Dažnas pamatęs ekvilibristo Stasio Pažerinio pasirodymus ant siaurutės vielos įtaria, kad ant jo batų padų yra pritvirtintas magnetas. Tokiems skeptikams nusipelnęs Lietuvos cirko artistas atrėžia, kad jis viela galėtų vaikščioti ir basas. Įvairius cirko žanrus išmėginęs ir ties vaikščiojimu laisva viela apsistojęs penktą dešimtį perkopęs ponas Stasys prisipažino, kad labiausiai jam patinka, kai žiūrovai per pasirodymą jį „ryte ryja“ akimis, kai jo programa sudomina ir vaikus, ir suaugusius, o numerio pabaigoje pasigirsta plojimai.
Patiko „kritinėjimai“
- Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias į cirką?
- Dar vaikystėje svajojau būti akrobatu, todėl kartu su trim mokyklos draugais nuėjome į saviveiklinį cirką Kaune ir pasakėme: „Norime tapti artistais“. Nors nieko daryti nemokėjome, mus priėmė. Man tada buvo šešiolika metų. Geriau, kai į cirką vaidinti ateina jaunesni, nei aš tada buvau, bet man taip norėjosi tapti artistu, kad treniruodamasis ne tik dienomis, bet ir naktimis, savo pasiekiau.
- Ar jums kas nors pasiūlė vaikščioti viela, ar pats taip pasirinkote?
- Vienas akrobatas man pasakė, kad yra vaikščiojimo laisva viela žanras ir pasiūlė jį išbandyti. Taip aš pradėjau „kritinėti“ nuo vielos, ir tas „kritinėjimas“ man patiko.
- Kritinėti?
- Taip. Nes, kol žmogus nemoka vaikščioti laisva viela, pirmieji jo žingsniai bus kritimai. Ant įtemptos vielos ir nemokantis žmogus gali žengti bent porą žingsnių, o laisva viela be pasiruošimo nepavaikščiosi. Reikia pirma išmokti koją padėti, po to stovėti ir taip žingsnis po žingsnio pradėti vaikščioti. Iki tol nebuvau matęs, kaip vaikščiojama viela.
Dirbo be apsaugų
- Ar daug traumų patyrėte?
- Aš jų net nesuskaičiuoju. Kai pradėjau dirbti, traumų būdavo ir pasirodymų metu. Buvo laikas, kai be apsaugų vaikščiojau ir šešių metrų aukštyje. Iškentėjau kelis atvirus lūžius, ne kartą lūžo šonkauliai. Nukritęs per pasirodymą tik nusijuokdavau ir, jei galėdavau, darbą tęsdavau toliau, o jei negalėdavau - išeidavau, o būdavo, kad ir išvesdavo.
- Ar niekada negalvojote užsiimti kita veikla, įsigyti kokią nors kitą profesiją?
- Kartą Kaune po traumos gulėjau klinikose. Tada mane gydęs profesorius pasakė, kad dirbti cirke nebegalėsiu. Pasakiau, kad to negali būti. Išėjau iš ligoninės ir vėl lipau ant vielos, toliau dirbau cirke, netgi su gastrolėmis važinėjau į kitas šalis: Olandiją, Vokietiją. Ten dirbau klounu. Niekas netikėdavo, kad klounas gali vaikščioti palei kupolą.
Apie riziką nemąsto
- Ar jūsų šeimos nariai taip pat yra cirko artistai?
- Žmona, su kuria susipažinau Vilniuje, yra mano asistentė. Ilgai į cirką viliojau sūnų, kuris pradžioje buvo nusprendęs tapti mechaniku arba staliumi. Jam sakiau, kad pirma pabūtų artistu, o staliumi visada suspės tapti. Dabar mano sūnus taip pat vaikšto viela, žongliruoja ir savo užsiėmimu yra patenkintas. Dukrą daug lengviau priviliojau į cirką. Dabar ji dirba Lenkijoje - dresuoja gyvūnus ir suka lankus.
- Ar žmona kada nors priekaištavo dėl jūsų užsiėmimo?
- Ji visada sakydavo, kad man nereikia lipti ant vielos. Ypač dabar, kai sulaukiau tokio amžiaus, tai kartoja dažnai. O aš sakau, kad kaip tik dabar mano darbas dar labiau patinka. Nei reakcija, nei gebėjimas laikyti pusiausvyrą per tiek laiko nė kiek nepakito. Niekada nesusimąstau apie tai, kad dirbdamas cirke rizikuoju savo gyvybe, ir mesti šio užsiėmimo neketinu.
Atpažįsta policininkai
- Ar dažnai žiūrovai jus atpažįsta gatvėje?
- Būna, kad žmonės mane sutinka gatvėje ir sako komplimentus. Netgi policininkai sustabdę dažnai atpažįsta ir klausia, kodėl aš prie vairo, o ne ant vielos?
- Kur daugiau praleidžiate laiko – namuose ar cirko vagonėlyje?
- Namuose aš labai retai būnu. Turiu namą Tauragėje. Jo palėpėje esu įsirengęs sporto salę.
- Ar norėtumėte persikelti gyventi į Klaipėdą?
- Mielai. Man Klaipėda daug labiau patinka negu Tauragė. Kas žino, gal kada čia tikrai apsigyvensiu.
Naujausi komentarai