Partizanų Lietuva – tiltas į dabartį

Pritrūksta žodžių

"Partizanų Lietuva" – tai toks išskirtinis projektas, kad pritrūksta žodžių jam apibūdinti. Jautrūs, gilūs pasakojimai prikelia išnykusias partizanų rėmėjų sodybas, sunaikintus bunkerius, brėžia slaptakelius, kuriais keliavo partizanų vadai. Žygių metu patiri netgi asmeninį ryšį su Laisvės kovotojais ir jų rėmėjais. Tai tokia įspūdinga patirtis!" – rašo feisbuke viena projekto "Partizanų Lietuva" organizuojamų žygių dalyvė.

Projektą organizuoja Pėsčiųjų žygių asociacija ir Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis. Anot pastarojo atstovės Ievos Šimanauskaitės, dvylika žygių pėsčiomis per Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ir Žemaitiją siekta pabrėžti, kad partizaninio karo istorija – tai tiltas tarp anuometinės ir šiandieninės Lietuvos.

Žygių dalyviai iš minėtų Lietuvos regionų keliavo Radviliškio krašto link, kur 1949 m. vasarį įvyko reikšmingiausias partizanų vadų susitikimas, įkūręs Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, vasario 16-ąją pasirašęs istorinę deklaraciją.

Žygių vadovai, remdamiesi specialiai šiam projektui prof. Vykinto Vaitkevičiaus parengtu "Žygio vadovu", siekė žygeivius vesti per tas vietas, kurios mena partizanų vadų kelionę į suvažiavimą. Jau įvyko vienuolika iš dvylikos 15–24 km ilgio žygių. Priminsime, kad iš "Žygio vadove" aprašytų 70 partizaninio karo paveldo vertybių net 26 mena istorinę partizanų vadų kelionę į susitikimą.

"Partizanų Lietuvos" įvairaus amžiaus žygeiviai kelyje iš Lyduvėnų į Tytuvėnus. Priekyje, dešinėje, – Skikų šeimynėlė.

Kas antrą šeštadienį

"Projektas "Partizanų Lietuva" yra apie laisvę – aukščiausią tautos ir valstybės vertybę, kuri buvo, yra ir bus aktuali visada. Kiekviename žygyje, atkartodami Lietuvos partizanų vadų kelionę į 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos pasirašymo vietą, projekto dalyviai nešė mūsų laisvę ir istoriją simbolizuojančias vėliavas, dalyvavo susitikimuose su partizanais, koncertuose, vaidinimuose, klausėsi paskaitų, pasakojimų, žiūrėjo dokumentinius filmus, mokėsi virti partizanišką šiupinį ir t.t. Nuo rudens kas antrą šeštadienį įveikdami ilgus maršrutus, kuriais ėjo partizanų vadai į suvažiavimą, žygių dalyviai tokiu būdu tarsi atsidėkojo visiems kovojusiems ir negailėjusiems jėgų, savo gyvybės dėl Lietuvos laisvės", – sakė šių žygių idėjos autorius prof. V.Vaitkevičius.

Neįtikimu atsargumu, slaptumu pasižymėjo kiekvieno partizanų vado kelionė į suvažiavimą Radviliškio rajone. Greičiausiai dėl šios priežasties tiek nedaug žinome, pavyzdžiui, apie bunkerius, kitas ypač slaptos vadų kelionės vietas. Tad šiandienos visuomenei dėl minėtų ir kitų priežasčių kovotojų vadovybė ir partizanų Lietuva nėra gerai pažinta, o kartais net ir svetima.

"Mūsų šeimai pėsčiųjų žygiai – tarsi hobis. Keliaujame dažniausiai visa šeima: žmona Jolanta, sūnus Pijus, dukrelė Ainė ir aš, – sakė visuose žygiuose "Partizanų Lietuva" su žmona dalyvavęs Aurimas Skikas. – Ne viename žygyje dalyvavo ir mūsų vaikai. Dukrelė Ainė yra viena iš jauniausių šių žygių dalyvių – kai rudenį prasidėjo projektas, jai tebuvo treji. Žinoma, dalį maršrutų ji praleido man ant nugaros, dainuodama savas arba žygeivių dainas. Ainei didžiausią įspūdį, be šunų, dalyvavusių žygiuose su šeimininkais, paliko plazdančios žygeivių vėliavos ir bunkeriai, o man – pati žygių idėja, žygeivių bendrystė. Kas buvo aktualu partizaniniame kare, tas yra aktualu ir šiandien, nes laisvės troškimas, meilė tėvynei neturi senaties."

Susilies partizanų Lietuvos

Vasario 2-ąją vykusiame priešpaskutiniame žygyje Minaičių link, Daujočių kaime, buvo aplankyta Kazimiero Kemeklio sodybvietė, kurioje į susitikimą ėję skirtingais keliais susirinko partizanų vadai. "Vasario 16-ąją paskutinė žygio atkarpa sujungs Balandiškį su Minaičiais – Romuva vadinta Prisikėlimo apygardos štabo būstine Miknių sodyboje. Būtent čia, Minaičiuose, prieš 70 metų, Vasario 16-ąją, partizaninio karo vadai įkūrė Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS), pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaraciją, o signatarai tapo kariais-politikais – vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Istorinis visos Lietuvos partizanų vadų susitikimas įvyko Jono Žemaičio-Vytauto iniciatyva, kruopščiai ir kantriai jį planuojant. Vadų kelionė į Radviliškio apylinkes iš pradinių taškų truko iš viso beveik šešis mėnesius, o šešerius metus – šiuolaikinis tyrimas, po kurio paaiškėjo, kokiomis vietovėmis jie keliavo. Dvyliktasis, t.y. paskutinis žygis finišuos ten, kur kitados startavo partizanų Lietuva", – sakė dr. prof. V.Vaitkevičius.

Balandiškio kaimo pėdsakas

Šiauliuose gyvenęs buvęs partizanas dimisijos majoras, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Viktoras Šniuolis, beveik dešimt savo gyvenimo metų paskyręs pasipriešinimui, prieš dešimtmetį pasakojo apie istorinio Lietuvos partizanų suvažiavimo aplinkybes.

Pasak V.Šniuolio, po karo okupuotoje Lietuvoje stichiškai kūrėsi partizanų būriai, apygardos, sritys, tačiau nebuvo juos vienijančios ir vadovaujančios struktūros, kuri, sudariusi politinę ir karinę ginkluoto pasipriešinimo vadovybę, kovotų už šalies išlaisvinimą. 1948-aisiais V.Šniuolis, tapęs partizanų Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bendražygiu, žinojo, kad partizanų vadų suvažiavimas vyks Radviliškio rajone, Balandiškio kaime.

"Apie suvažiavimo vietą mūsų apygardoje žinojo tik mūsų vadas ir keturi partizanai: Kazimieras Laužikas, Laurynas Mingėlas, mano brolis Vytautas ir aš, – pasakojo V.Šniuolis. – Buvo parinkti žmonės, kurie naktimis per miškus vedė partizanų vadus į suvažiavimo vietą. Prieš įkuriant LLKS ir pasirašant garsiąją Vasario 16-osios deklaraciją, aštuoni partizanų vadai tarėsi atokiame Balandiškio kaimo Stanislovo ir Elžbietos Sajų vienkiemyje (sodyba neatkurta iki šiol, išliko tik namas – aut. past.). Vadų posėdžiams namo šeimininkai paskyrė slaptą belangį kambarėlį, įrengtą už trobos krosnies. Būtent ten 1949 m. vasario 2–9 d. vyko parengiamieji partizanų vadų posėdžiai."

Balandiškio Sajų sodyba vis dar atkuriama.

Laikinai tapo sostine

"Suvažiavimo delegatų pėdsakus snieguotame lauke užžerdavo didelėmis eglišakėmis, kurios buvo velkamos paskui arkliu pakinkytas roges. Nors delegatus reikėjo ir pamaitinti, suteikti nakvynę, ir jų drabužius išskalbti, joks pašalinis nieko nepastebėjo. Sodybos šeimininkė buvo nepaprastai rūpestinga. Ją vadinome partizanų motina, o Rytų Lietuvos partizanų srities štabo atstovas Juozas Šibaila- Merainis Sajų sodybą suvažiavimo metu vadino Lietuvos sostine", – prieš dešimtmetį pasakojo V.Šniuolis. Jis prisiminė įdomią, iškalbinga detalę – vykstant vadų pasitarimams, Sajų dukra Stasė pranešė suvažiavimo delegatams, kad ketina tuoktis ir atsiklaupusi paprašė partizanų vadų palaiminimo. Tokiu būdu jiems buvo parodyta didžiulė pagarba.

Prabėgus savaitei nuo susitikimo ir posėdžių pradžios, sužinota, kad kaimyniniame kaime prasidėjo kratos. Balandiškyje tapo nesaugu. Vasario 10-ąją partizanų vadai buvo nuvesti į kitą kaimą – Minaičius, į Stanislovo ir Antaninos Miknių sodybą. Čia, šeimininkui leidus, sodybos svirne L.Grigonio-Užpalio partizanai dar 1948 m. buvo įrengę štabo bunkerį. Pasak prieš dešimtmetį kalbintos sodybos šeimininko dukros Julijonos Mikniūtės-Petrėtienės (mirė pernai), istorinių įvykių laiku jai buvo 13 metų. Tad ji gerai prisimena, kad, pavyzdžiui, oras į bunkerį patekdavo pro vėdinimo angas, kurios užsibaigdavo vamzdžiu svirno pamatuose. Tą vėdinimo angą Mikniai užmaskavo, sukrovę prie jos malkas. Bunkeryje degė žibalinės lempos ir buvo keliais aukštais įrengti gultai.

Pasirašė prie trispalvės

Angą į bunkerį svirne slėpė sunkus dangtis, kurį, kiekvieną kartą atidarius ir uždarius, reikėdavo užpilti žemėmis, jas sutrypti, apibarstyti šiaudais. Būtent Julija su seserimi kelis kartus per dieną pakeldavo sunkų dangtį ir išleisdavo partizanus laukan arba paduodavo jiems valgį, o A.Miknienė skalbė jų drabužius ir džiaustė troboje, nes lauke tai daryti būtų tolygu savižudybei.

"1949 m. Vasario 16-ąją partizanų vadai bunkeryje, degant žibalinei lempai, prie trispalvės pasirašė istorinę partizanų deklaraciją. Tada tyliai dainavome patriotines dainas. Beveik visi suvažiavimo dalyviai buvo uniformuoti ir turėjo ginklus", – 2009 m. pasakojo Julija.

Šiame partizanų vadų suvažiavime buvo priimta daugybė svarbių dokumentų. Netrukus po suvažiavimo po Lietuvą pasklido Juozo Šibailos, Broniaus Liesio ir V.Šniuolio brolio Vytauto parengtas laikraštis "Prie rymančio Rūpintojėlio". Tačiau visi partizanų vadai – istorinio susitikimo dalyviai – žuvo kovose arba buvo sušaudyti. LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas, ketvirtasis Lietuvos Respublikos prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas buvo nužudytas Maskvoje 1954 m. Vėliausiai, 1957-aisiais, buvo suimtas ir Vilniuje sušaudytas A.Ramanauskas-Vanagas. Tačiau Sąjūdžio pasėta laisvės troškimo sėkla buvo daigi – per visą sovietmetį lietuviai įvairiomis formomis priešinosi okupacijai. Pasipriešinimas išaugo į naują Sąjūdį, atvedusį mūsų tautą į 1990 m. Kovo 11-ąją.

Svarbiausi priimti dokumentai

1949 m. vasario 10 d. S.Mikniaus sodyboje Minaičiuose įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje prasidėjo darbas. Jau pirmame posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS). Kituose posėdžiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma sąjūdžio politinė programa, ginkluoto pasipriešinimo programa, taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius ir visus Lietuvos gyventojus.

Klėties viduje įrengta ekspozicija ir atkurtas bunkeris, kuriame 1949 m. vasario 16-ąją buvo pasirašyta deklaracija.

Svarbiausias tuomet priimtas dokumentas – tai 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos Prezidiumo Deklaracija, kurią pasirašė pirmininkas J.Žemaitis-Vytautas, LLKS Tarybos nariai: A.Grybinas-Faustas, V.Gužas-Kardas, J.Šibaila-Merainis, B.Liesis-Naktis, L.Grigonis-Užpalis, A.Ramanauskas-Vanagas ir P.Bartkus-Žadgaila.

Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų susitikime priimtais dokumentais įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Seimas, įvertinęs LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. sausio 12 d. priėmė įstatymą "Dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos", kuriuo jai buvo suteiktas Valstybės teisės akto statusas.

2019-uosius Seimas paskelbė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prezidiumo Pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais.

Pagal LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengtą parodą "LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija ir signatarai".