Partizanas, prilygęs prezidentui

Neseniai paminėtos vyriausiojo Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto sušaudymo Maskvoje 65-osios metinės. Ta proga sklaidėme šio didžiavyrio marčios Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knygą, kalbinome jo dukterėčią Aušrą Mariją Vilkienę. Ši moteris vaikystėje buvo tapusi nežmoniškos KGB klastos, susijusios su J.Žemaičio sūnumi, liudininke.

Kapitonu tapo Prancūzijoje

"Dėdę Joną mačiau būdama maža. Jis, mokėdamas prancūzų ir vokiečių kalbas, 1938 m. baigė Prancūzijoje Fonteneblo artilerijos mokyklą ir, tapęs kapitonu, atvažiavo aplankyti į Šiluvą sesers Kotrynos, mano mamos šeimos. Tada jis man padovanojo neregėtą prancūzišką lėlę – jos akys pačios mirkčiojo, kojos, rankos ir galva judėjo. Ji buvo labai didelė. Man atrodo, kad didesnė už mane, trimetę", – vaikystės prisiminimu apie J.Žemaitį pasidalijo jo dukterėčia kaunietė A.M.Vilkienė.

1917 m.: J.Žemaitis stovi su sese Kotryna, sėdi jų tėvai ir senelis.

Pasak knygos "Žuvusiųjų prezidentas" autorės N.Gaškaitės-Žemaitienės, J.Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15-ąją Palangoje, Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. J.Žemaičio motina dar ilgai buvo vadinama "kaimo liktarna", nes slapta nuo caro valdžios mokė kaimo vaikus lietuviško rašto.

Žemaičiai augino dukrą Kotryną ir sūnų Joną – būsimąjį Lietuvos partizanų vadą. Šeimos galva buvo apsišvietęs laisvamanis, draugavęs su gydytoju aušrininku, politiniu veikėju Jonu Šliūpu, skaitęs ir platinęs brošiūras gyvulininkystės klausimais, dirbęs grafo Tiškevičiaus ūkyje pienininkystės meistru. Per savo aktyvų gyvenimą pakeitė daug profesijų ir gyvenamųjų vietų, kol galų gale su šeima grįžo gyventi pas savo brolį Antaną į Kiaulininkų kaimą.

Nepakluso abiem okupantams

Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, J.Žemaitis tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tada jau buvo vedęs Knygų rūmuose Kaune bibliotekininke dirbusią gražuolę Eleną Valionytę ir 1941 m. patyręs skaudų sovietų smūgį – jo sesers Kotrynos Žemaitytės-Juškienės šeima buvo ištremta į Komiją.

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas užklupo būsimąjį partizanų vadą Varėnos poligone, iš kur sovietai įsakė trauktis kartu su Raudonąja armija į Rytus. Tačiau J.Žemaitis su grupe lietuvių kariškių ties Valkininkais atsiliko nuo pulko ir pasidavė vokiečiams. Šie pasiūlė lietuviams stoti į savisaugos batalioną ir vykti į Baltarusiją kovai su raudonaisiais partizanais, bet J.Žemaičiui ir šis pasiūlymas nebuvo priimtinas.

Tad 1941 m. vasaros pabaigoje jis išvyko gyventi pas žmoną į Kauną, kur įsidarbino civilinėje įmonėje. Tų pačių metų pabaigoje Žemaičiai sulaukė sūnaus Laimučio ir persikraustė pas senelius į Kiaulininkų kaimą. Čia gyvendamas J.Žemaitis 1942 m. įsidarbino Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju. Tai buvo gražiausias J.Žemaičio šeimos laikas.

1945 m. išėjo pas partizanus

Pasak istoriko Simono Jazavitos, 1943 m. J.Žemaitis skaitė ir platino bendraminčiams antinacinę spaudą ir kartu suprato, kad ginklu priešintis vokiečių okupantams reikštų pagreitinti bolševikų sugrįžimą. Kai 1944 m. vokiečiai traukėsi, o bolševikų sugrįžimas į Lietuvą tapo neišvengiamas, J.Žemaitis įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę, atsivesdamas drauge apie 150 vyrų. Šioje rinktinėje jis vadovavo vienam iš batalionų. Sužinojęs, kad vokiečiai suėmė gen. P.PIechavičiaus štabą už atsisakymą kovoti už Lietuvos sienų vokiečių pusėje, J.Žemaitis grįžo į Kiaulininkų kaimą, kur sulaukė antrosios sovietų okupacijos.

Anot N.Gaškaitės-Žemaitenės, J.Žemaitis, kuriuo jau pradėjo domėtis NKVD, 1945 m. pavasarį išėjo pas partizanus, į Raseinių rajono miškus. Ten, paskirtas Žebenkšties rinktinės štabo viršininku, stengėsi suvienyti partizanų būrius, ruošė kovotojų rezervą būsimai jų mobilizacijai, rašė straipsnius į rinktinės laikraštį "Laisvės Varpas", platino spaudą, priimdavo partizanų ryšininkų bei rėmėjų priesaikas, dalyvavo mūšiuose.

Tėvai – senelių prieglaudoje

1946 m. vasarą, kaip partizano šeimos nariai, senieji Žemaičiai buvo išvaryti iš savo namų Kiaulininkų kaime. Po ilgų, varginančių klajonių J.Žemaičio tėvams padėjo geri žmonės – įtaisė juos svetima pavarde į Liaugalių senelių namus.

Anot A.M.Vilkienės, senuosius Žemaičius Liaugalių prieglaudoje globojo bebaimė Kazimiera Stankienė. J.Žemaičio tėvas gyveno kambaryje su trimis vargetomis, vienas kurių buvo stukačius – turėjo ryšį su NKVD. J.Žemaičio mama, sunkiai susirgusi depresija, gyveno kitame kambaryje su trimis senutėmis. Pasak A.M.Vilkienės, ji, būdama 12-metė, 1947 m. pabėgo iš tremties Komijoje ir Lietuvoje aplankė senelius.

"Kai 1948 m. buvau pas juos, senelis, padovanojęs man savo seną rudą odinį portfelį, išlydėjo mane į kiemą ir, pirštu parodęs į dangų, pasakė: "Jis gyvas". Supratau, kad tai apie dėdę Joną, mano krikštatėvį, partizanų vadą. Po to apsilankymo Liaugalių prieglaudoje savo senelių daugiau nebemačiau – senelis mirė 1951 m., o dar po dešimties metų – senelė. Abu palaidoti senosiose Gargždų kapinėse", – pasakojo A.M.Vilkienė, anuomet sugauta Lietuvoje, pabėgusi iš Sibiro, ir grąžinta į tremtį, pas tėvus.

E.Žemaitienės paliktas turtas

1946 m. su sūneliu Kaune gyvenusi J.Žemaičio žmona vykdė partizanų užduotis, parūpindama tuščių dokumentų blankų fiktyviems dokumentams, tačiau pačiame vidurvasaryje ji staiga mirė. Manoma, jos mirtis susijusi su netaisyklingo antrojo nėštumo komplikacijomis, dėl kurių ji turėjo kreiptis į ligoninę, bet bijojo būti atpažinta. E.Žemaitienė buvo palaidota Senosiose miesto kapinėse, kurios po 1956 m. įvykių per Vėlines buvo iškeltos. Tuo metu jau suaugęs Žemaičių sūnus iškėlė motinos palaikus į Panemunės kapines, tačiau jos kapo nepaženklino – vengė saugumiečių persekiojimų. Pasak A.M.Vilkienės, kai 1963 m. Laimutis po trejų metų tarnybos sovietų armijoje grįžo į Kauną, mamos kapo neberado. Bet grįžkime prie 1946 m. įvykių Kaune.

E.Žemaitienės nuomotame kambarėlyje po jos staigios mirties liko didžiausias šeimos turtas – penkerių metukų sūnus Laimutis ir lagaminas su dokumentų blankais. Pastaruosius išsigandusi nuomoto kambarėlio šeimininkė išmetė į šiukšlyną, o berniukas buvo nuvestas pas J.Žemaičio bendražygio Petro Bartkaus draugę, gyvenusią Archyvo gatvėje.

Įmote tapo O.Liubinavičienė

J.Žemaitis, sužinojęs apie žmonos mirtį, pradėjo sūnaus paiešką. Tuo pat metu berniuko ieškojo ir sovietų saugumiečiai, bet nesėkmingai – J.Žemaičio ryšininkė Nina Nausėdaitė-Rasa, pažinojusi E.Žemaitienę ir ne kartą lydėjusi ją pas vyrą, skubiai nuvežė Laimutį iš Kauno į Pavenčius pas savo motiną. Netrukus surado patikimesnį prieglobstį Kaune, pas į Sibirą išvežto kapitono J.Vabalo žmoną. Vėliau Laimučiui buvo surasta globėja Ona Liubinavičienė. Būtent ją berniukas ilgainiui pradėjo laikyti mama. Pasak A.M.Vilkienės, Laimutis, būdamas brandaus amžiaus, sakęs neprisimenantis savo tėvų veidų, tačiau atsimena kelis pasimatymus su tėvu bei jo dovanotą medinį tanką ir kardą.

1946 m.: J.Žemaičio žmonos laidotuvės Kaune. Prie  karsto, priešais kunigą, stovi Laimutis.

Kaip pasakojo A.M.Vilkienė, O.Liubinavičienė, vengdama saugumiečių dėmesio, vis keitė gyvenamąją vietą. Kai Laimučiui sukako 16 metų, reikėjo gauti jam pasą, o vaiko metrikų nebuvo. Tada veiklioji Laimučio įmotė pasinaudojo tuo, kad karo metu sudegė Kretingos archyvas. O.Liubinavičienei pavyko įrodyti sovietų valdininkams, kad Laimutis gimęs Kretingoje. Ir jam buvo išduotas liudijimas Liubinavičiaus pavarde.

Tylusis inžinierius

"Baigęs vidurinę mokyklą, Laimutis įstojo į Kauno politechnikos institutą, bet, susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms, tapo Akmenės cemento gamyklos darbininku. Prieš jam išeinant į sovietų armiją, 1960 m. Laimutis buvo iškviestas į KGB būstinę, kur jam buvo pasakyta, kad saugumas žino, jog jis yra banditų vado J.Žemaičio sūnus. Buvo įspėtas nesišiaušti prieš sovietų valdžią, antraip jam nebus leista grįžti iš kariuomenės į Lietuvą. Ir Laimutis tylėjo visą sovietmetį.

Grįžęs iš kariuomenės, Laimutis apsigyveno Šiauliuose. Baigęs studijas KPI, dirbo įvairiose pareigose, o prieš sunkios ligos pradžią – Šiaulių statybos institute inžinieriumi projektuotoju. Visą gyvenimą jo ramybę trikdė KGB. Kai Laimučio sveikata smarkiai pašlijo, buvo paguldytas į Kauno klinikas, kur mirė 2008 m. rugpjūčio 14-ąją. Man teko užmerkti jo akis. J.Žemaičio sūnus palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse", – pasakojo A.M.Vilkienė.

KGB klasta

"1956 m. mano tėtis, gavęs leidimą trumpam atvykti iš tremties į Lietuvą, čia ieškojo Laimučio. Tėčiui pasišovė padėti vienas sutiktas senas pažįstamas, kuris, kaip dabar suprantu, buvo KGB agentas. Jis nurodė Kaune gyvenantį maždaug Laimučio amžiaus berniuką vardu Česiukas. Jo "įmotė" patikino, kad tai tikrai J.Žemaičio-Vytauto sūnus. Po metų man su vyru Henriku Vilku taip pat buvo leista atvažiuoti trumpam į Lietuvą, kur Kaune aplankėme Česiuką.

Apie 1960-osius Česiukas buvo paimtas į sovietų armiją ir išsiųstas – kaip jūs manote, kur? – į Komiją, į Vorkutą, nors mes tuo metu jau gyvenome Syktyvkare, nutolusiame nuo Vorkutos apie 1000 km. Tačiau Kauno karinio komisariato klaida buvo greit ištaisyta – Česiukas netrukus atsidūrė Syktyvkaro kariniame dalinyje, iš kurio sekmadieniais jis buvo išleidžiamas pas mus svečiuotis. Tuo metu mes tikrai tikėjome, kad Česlovas iš tiesų yra Laimutis. Tik mano mama, J.Žemaičio sesuo, niekaip negalėjo rasti Česlovo veide jokių brolio ar jo žmonos bruožų", – teigė pašnekovė.

Turėtų būti pagerbti visi laisvės kovų dalyviai, paaukoję savo gyvybę už Lietuvos nepriklausomybę... Jų atminimo įamžinimas būtų kartu ir mano tėvo pagerbimas.

Susigrąžino pavardę

Pasak A.M.Vilkienės, kai jos tėvai 1963 m. grįžo iš tremties, jiems kažkoks pažįstamasis pranešė, kad tikrasis J.Žemaičio sūnus gyvena Šiauliuose. Tačiau J.Žemaičio sesuo, jau kartą KGB apgauta, nenorėjo tuo tikėti. Kai visgi pasimatė su Laimučiu, abejonių dėl jo tapatybės neliko.

Su Liubinavičiaus pavarde Laimutis gyveno iki 1988 m. – liudijant A.M.Vilkienės tėvui, Laimutis susigrąžino Žemaičio pavardę. 1994 m. minint Šiluvoje J.Žemaičio-Vytauto 85-ąsias gimimo metines, Laimutis, paklaustas žurnalisto, kaip Lietuva turėtų pagerbti jo tėvo atminimą, atsakė: "Turėtų būti pagerbti visi laisvės kovų dalyviai, paaukoję savo gyvybę už Lietuvos nepriklausomybę... Jų atminimo įamžinimas būtų kartu ir mano tėvo pagerbimas".

Buvo išduotas

J.Žemaitis, organizavęs, koordinavęs ir vadovavęs Lietuvos partizanų veiklai, 1949 m. parengė Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. Jame jis buvo išrinktas įkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininku. J.Žemaičiui vadovaujant buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija ir taktika, 1949 m. Vasario 16-ąją pasirašyta LLKS Deklaracija.

Tačiau 1953 m. J.Žemaitį, slaugomą žeminėje po insulto, išdavė artimas bendražygis. Lietuvos čekistai, spaudžiami Antano Sniečkaus, pradėjo partizanų vado paėmimo operaciją, kuriai vadovavo Lietuvos VRM ministro pavaduotojas Leonardas Martavičius. J.Žemaičio bunkeris Jurbarko rajono Šimkaičių miške buvo šturmuotas gegužės 30-ąją.

Kaip J.Žemaitį suėmė gyvą

Kaip rašo N.Gaškaitė-Žemaitienė knygoje "Žuvusiųjų Prezidentas", J.Žemaičio sulaikymo operacijoje dalyvavo specialiosios paskirties, smogikų būriai ir patyrę čekistai, tarp kurių buvo ir visiems žinomas Nachmanas Dušanskis. Kartu buvo du tarnybiniai šunys, radistas, šifruotojas ir gydytojas. Išdavikas buvo apsaugotas nuo pašalinių akinių – apgaubtas palapinsiauste, jo kojos ir batų padai ištepti specialiu tepalu tam atvejui, jei pabėgtų – šuo tuoj pat užuostų tokius pėdsakus.

Gegužės 30-osios rytą, apie 11 val., prie bunkerio buvo atvestas išdavikas, lydimas čekisto su specialiomis granatomis. Per bunkerio vėdinimo angą išdavikas šūktelėjo savo vardą – J.Žemaitis pagal buvusį susitarimą turėjo atidaryti bunkerio dangtį, tačiau neatidarė, įtaręs kažką negero. Tuomet per žeminės vėdinimo angą buvo įmestos dvi granatos su specialiu migdančiu užtaisu, užkimštos vėdinimo angos – J.Žemaitį reikėjo paimti gyvą. Bunkerio viduje pasigirdo du šūviai, bet jie buvo paleisti į bunkerio dangtį.

Numatė ateitį

J.Žemaitis, nepripažinęs Lietuvoje jam metamų kaltinimų, lydimas L.Martavičiaus, buvo su antrankiais išskraidintas kariniu lėktuvu į Maskvą, pas Lavrentijų Beriją, užėmusį mirusio Stalino vietą. Lubiankoje 1953 m. birželio 25-ąją J.Žemaitis buvo iškviestas į trečią aukštą – pas L.Beriją. Judviejų pokalbis truko tik valandą. Pokalbio turinys nežinomas iki šiol. L.Berija kitą dieną buvo suimtas, tų pačių metų pabaigoje sušaudytas, o kūnas sudegintas. Ten pat beveik po metų buvo sušaudytas ir, kaip kalbama, sudegintas J.Žemaitis.

Beje, kai J.Žemaitis buvo grąžintas po susitikimo su L.Berija į Vilnių ir čia tardomas bei teisiamas, paskutinėje savo kalboje jis neigė esąs SSRS pilietis, atsisakė rašyti malonės prašymą. Jis  sakė, kad sovietų valdžia yra asmeninis jo ir Lietuvos priešas, kad kova, kurią jis vedė devynerius metus, turės rezultatų. Ir, žinoma, neapsiriko.

Po teismo nuosprendžio J. Žemaitis beveik pusę metų buvo laikomas Vilniaus KGB mirtininkų kameroje, o 1954 m. lapkričio 22-ąją su ginkluota palyda išvežtas grotuotame vagone mirti į Maskvą. Kitą dieną Butyrkų kalėjime iš jo buvo atimti viršutiniai ir apatiniai rūbai, megztinis, batai, kelnės, medalionas, antklodė. Po to nuteistasis buvo priverstas prieš mirtį iškęsti žeminančią žmogaus orumą kratą – išrengtas nuogai atsitūpti. Tik po to gavo mirtininko aprangą. Lapkričio 26-ąją jis buvo sušaudytas. Kur užkastas šio didžiavyrio kūnas (ar pelenai) – nežinoma iki šiol.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Varykit i savo rodina

Varykit i savo rodina portretas
Maskolfasistiniai troliai, su zeku mentalitetu, kalių pagimdyti.

jo

jo portretas
Inkštirus iš smegenų likučių išsispausk, miškinius visi vietiniai pažinojo, to pačio valsčiaus gyventojai, prie vokiečio su baltais raiščiais ant rankovių šlaistėsi.

>jo

>jo portretas
Joooo, nkvd-istai, persirenge Lietuvos kariuomenes uniformomis, ne viena desimti seimu isgulde... Nei moteru, nei vaiku negailejo, "gera" mokykla Vokietijos zemese buvo praeje...
VISI KOMENTARAI 39
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių