Savaitės pėdos

Orų prognozė

Žurnalistų gildijoje apie orus rašinėti laikoma prasto skonio ar net neprofesionalumo požymiu, bet šįkart esu priverstas tiesiog mėgėjiškai pasidejuoti: savaitėlė buvo tiesiog pekliškai karšta. Privertusi paprakaituoti ir labiausiai apsamanojusius kelmus. Tik mažai naudos: prakaito – vonios, o nudirbtų darbų – zuikio ašaros. Smegenys tyliai šnypščia nelyg besikėsinantis užvirti barščių puodas - tik viskas dažniausiai tuo šnypštimu ir pasibaigia. Ir tai dar pusė bėdos – tokioje šutroje jau ir iki terminių haliucinacijų nebetoli: labai nesunku save įsivaizduoti, tarkim, riebia, gerai išvirusia kiaulės koja, kurią tiesiog būtina kuo skubiau užpilti bent keletu bokalų šalto alaus. Šalto kaip ledas. Ech…

Kita vertus, galima šia proga ir pelnytai pasididžiuoti: mes, lietuviai, esam be galo kantri padermė. Koks šiaudadūšis ispanas per tokią kaitrą jau seniai kėpsotų hamake, čiulpdamas apelsinų sultis su ledukais, o lietuviai dirba it niekur nieko. Vakar mačiau – dviese tokiam katile smalą virė! Ir nei jiems kokių siestų, nei jiems hamakų. Kartais atrodo, kad ir atlyginimo už darbą nelabai ir bereikia – na, nebent simboliškai, kad nebūtų pernelyg panašu į baudžiavą. Idealistai nuo galvos iki kojų! O jei netyčia ir nusigvelbia besidarbuodami kokį atsuktuvėlį, nusignybia lopinėlį gimtos žemelės ar tūkstantį kitą SAPARDo eurų, tai tik mandagiai, legaliai ir beveik net garbingai. Suprantama, o kaipgi negvelbsi – ką gi kaimynai pasakytų, jei turėdamas galimybę kažką pasiimti, liktum neėmęs? Taigi pirštais užbadytų – nepatingėtų kad ir per didžiausius karščius.

Saviti papročiai mūsų šalelėje, nėr ką besakyt. Dar ir po daugelio šimtmečių garsiausi pasaulio etnologai rašys apie lietuvius studijas ir ginčysis tarpusavyje – ar tiesa, kad XXIa. pradžioje atstatydinti prasikaltusį valdininką Lietuvoje buvo beveik neįmanoma, nes tam nebuvo tinkamo teisinio mechanizmo anei apskritai jokios veikiančios metodikos? Geibi ta mūsų demokratija… Kartais susidaro įspūdis, jog niekas nieko nebegali. Totalinė impotencija… Nors kita vertus, pasižiūrėjus, kaip pasiaukojamai Prezidento aplinka - per pačius vasaros karščius! - jodo generalinį komisarą (na, tiesą sakant, tam tai jau senokai vidurvasaris…), tiesiog širdis atsigauna: turi gi dar tautiečiai parako parakinėse! Kai reikalas prispaudžia, gali bet ką ir užjodyti, ir “išdurti”, ir dar kitaip sutvarkyti… Ir kaltę suranda gerai pasistengę – net ir ten, kur jos nė iš tolo nematyt. Betgi suranda – o suradę kartoja kaip magišką formulę: Grigaravičius populistas - nes viešai paskelbė savo mobiliojo telefono numerį ir dar porą skambių sakinių šalia mestelėjo! Na,gerai jau, sakykim, populistas; bet, o dangau: kas gi tą siaubingą kaltinimą trimituoja ant kiekvieno kampo? Ogi ta pati komanda, kurios lyderio rinkimų kampanija populizmu išgarsėjo visoje Europoje. O kas, jei atmenat, pirmasis beveik asmeniškai prižadėjo išnaikinti Lietuvoje mafiją, paskelbęs jai diktatūrą – gal Grigaravičius? Taigi prezidentūros vaikinai turėtų ne piktintis komisaro husariškumu, o sutartinai ploti katučių: jis gi beveik pažodžiui cituoja Prezidento rinkiminę programą!

Kalbant rimčiau, tai manau, jog dauguma Lietuvos piliečių tik apsidžiaugtų, jei generalinio komisaro pavyzdžiu pasektų ir kiti valstybės tarnautojai. Nes viena yra bendrauti telefonu su anoniminiu pareigūnu, galbūt net kieno nors giminaičiu ar šiaip bičiuliu, o visai kita kalbėtis su konkrečiu aukštas pareigas užimančiu žmogumi, jaučiančiu asmeninę atsakomybę, sąžiningu ir sugebančiu dirbti (taip, beje, apie komisarą atsiliepia net jo oponentai; tik sunkiai suvokiama, kokio velnio tuomet jį taip būtina atstatydinti?..). Kažkodėl manęs visai neįtikina ir kaltinimai, jog komisaras dabar negalįs atsidėti tiesioginiam darbui, nes svarbių ir reikšmingų posėdžių metu nuolat kalbąs savo mobiliuoju telefonu. Spėju, jog kai kurie iš šių pokalbių gali atnešti valstybei daug daugiau naudos nei didingų strategijų kūrimas valdžios kabinetuose. Tegul ta kūryba ir toliau užsiiminėja etatiniai ceremonmeisteriai, šventai tikintys, jog dirba valstybinės svarbos darbus. Strategijų, regis, jau turime per akis – yra kuo pamojuoti prieš nosį giminingiems Briuselio ceremonmeisteriams, bet realus gyvenimas Lietuvoje nuo to vargu ar pasikeis. Trūksta elementaraus dalyko – veiksmo. Tiesa, matyt, anaiptol ne visi jo pasigenda. Kai kam labai gerai ir taip, kaip yra, todėl tokiems kaip Grigaravičius Lietuvoje dar ilgai bus karšta, debesuota ir be jokių pragiedrulių. Visais metų laikais.