Nuo vagišių apgina vilkė

Augintinė

Nuo vagišių apgina vilkė

Klaipėdiečių gyvenamuosius namus saugo ne tik šunys, bet ir vilkas. Keturių mėnesių vilkė, pavadinta Gile, kartu su dar dviem vokiečių aviganiais saugo Pauliaus ir Jūratės Kuliešių namą Labrenciškių gyvenvietėje. Gilė pas juos pateko kovo mėnesį iš Telšių rajone esančio vilkyno. Jos tėvai - tikra vilkė bei vilko ir laikos mišrūnas. Iš viso Gilės vadoje buvo keturi vilkiukai.

Kaip pasakojo vilkės šeimininkė, tik atvykusi į jų namą, naujoji gyventoja dažnai, nors ir negarsiai, staugdavo, nes, matyt, ilgėjosi motinos. Dabar ji stūgauja rečiau, tačiau tai daro bet kuriuo paros metu.

Tik atsiradusią mažąją vilkę tuoj pat pradėjo globoti kiti du šeimininkų šunys, ypač patinas, nes kalė iš pradžių į ją žvelgė kaip į konkurentę bei rodė šiokį tokį priešiškumą, nors ir priėmė gyventi į savo būdą. Kol kas Gilė yra balta, tačiau jos kailis jau pilkėja.

Dėl savo pomėgio pasisavinti rastus daiktus Gilę netrukus šeimininkai pradėjo pravardžiuoti Gile - vagile. Labiausiai vilkė yra prisirišusi prie savo šeimininko, kuris yra miškininkas. Ji visada atpažįsta jo mašiną ir mielai kartu su juo eina pasivaikščioti į mišką, kur suranda visus pasislėpusius gyvūnus.

Vilkė yra labai draugiška ir ne tik atrodo, bet ir elgiasi taip pat kaip šuo. „Mes ją ir auginame kaip šunį, nors Gilė ir nelabai noriai pasiduoda dresūrai. Greitai turėtume išsikraustyti į vienkiemį, kurį su kitais šunimis turės saugoti ir vilkė“, - pasakojo J.Kuliešienė.

Ponia Jūratė pasakojo, kad vilkė yra protingesnė už šunis. Jeigu ji mato, kad svetimas žmogus eina pro šalį, tai ramiai sau guli, nors kiti šunys pradeda loti. Sureaguoja Gilė tik į tuos žmones, kurie eina į šeimininkų namus.

Paklausta, ar nebijo, kad vilkei užaugus prabus jos žvėriška prigimtis ir ji gali ką nors blogo padaryti šeimininkams arba keturiems jų vaikams, ponia Jūratė sakė: „Nemanau, kad ji pavojinga. Mano vyro tėvas jaunystėje taip pat augino vilką, kuris buvo labai geras ir draugiškas. Būtent uošvis ir vyresnysis sūnus labiausiai ir norėjo, kad Gilė pas mus apsigyventų, nors aš sakiau, kad šunų mums jau užtenka“.