Radikalūs pokyčiai

Iki tol, kol Rusija pradėjo plataus masto karą Ukrainoje, A. Nacys gyveno visai kitokį gyvenimą. Beveik dešimtmetį jis praleido Fizinių ir technologijos mokslų centro laboratorijose, kur dirbo su kuro elementais ir alternatyviais energijos šaltiniais. „Laboratorijoje kuriame medžiagas alternatyviems energijos šaltiniams – tokiems, kurie veikia su vandeniliu ar kitokiu ekologišku kuru. Bandome išsiaiškinti, kaip juos pritaikyti kasdieniame gyvenime“, – pasakoja mokslininkas, tapęs karininku.

Karas Ukrainoje viską apvertė aukštyn kojomis. „Kai prasidėjo karas, priėmiau sprendimą užsirašyti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Ten buvo milžiniškos eilės – reikėjo laukti pusantrų metų. Taip atsitiko, kad mane nusiuntė į JKVM. Apie šiuos kursus nieko nežinojau, bet dabar džiaugiuosi, kad taip nutiko“, – prisimena ltn. A. Nacys.

Sugriuvę stereotipai

Pirmosios dienos kariuomenėje apvertė visus įsivaizduotus stereotipus. „Galvojau, kad kariuomenė – tai griežta struktūra su piktais žmonėmis. Realybė – visiškai kitokia. Sutikau daugybę žmonių, kurie tiesiog myli savo darbą. Čia tarnauja įvairiausių profesijų atstovai – nuo medikų iki inžinierių. Tai neįtikėtinai praturtina“, – įspūdžiais po trejų metų tarnyboje dalijasi karininkas.

Artimieji šį sprendimą priėmė su supratimu ir pasididžiavimu. „Per trejus metus jie jau priprato matyti mane su uniforma“, – šypsosi A. Nacys. Jo pavyzdžiu pasekė ir brolis, kuris dabar savanoriškai atlieka tarnybą Dragūnų batalione.

Ateities planai

Baigęs mokymus, naujai iškeptas karininkas žino, ko nori. „Man patinka dėvėti uniformą. Dabar atlieku visas procedūras, kad galėčiau tęsti profesinę karo tarnybą. Prioritetas – Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas Kaune. Ten tikiuosi pritaikyti savo chemijos inžinerijos žinias“, – sako vyras.

Vis dėlto mokslininkui nerimą kelia vienas dalykas – visuomenės požiūris į karius. „Lietuvoje kažkodėl nepakankamai vertiname karininkus. Kai sakau, kad esu daktaras, mokslininkas – visi sužavėti. O juk karininko profesija turėtų kelti ne mažesnį pasididžiavimą. Būti karininku yra garbė“, – įsitikinęs leitenantas.

Paklaustas, ar įmanoma suderinti karinę tarnybą su civiliniu gyvenimu, karininkas neabejoja: „Žinoma, įmanoma. JKVM kursantai ir KASP savanoriai kasdien tai įrodo. Aš vis dar tęsiu mokslinę veiklą, nors geopolitinė situacija verčia pergalvoti prioritetus ir išeiti iš komforto zonos.“

Komandos dvasia

JKVM baigimo ceremonija buvo emocinga. „Džiaugsmas maišėsi su liūdesiu. Per trejus metus tapome tikra komanda, o dabar teks išsiskirti. Vis dėlto didžiuojuosi tuo, ką pasiekėme“, – prisipažįsta karininkas.

Kursų kelias nebuvo rožėmis klotas. „Buvo momentų, kai bendrakursiai norėjo viską mesti. Vienas mano skyriaus draugas jau buvo pasiryžęs pasitraukti. Sėdome, šnekėjomės, palaikėme, ir jis sėkmingai baigė. Kitam sunkiai sekėsi fiziniai normatyvai. Bėgiojau kartu su juo, sakydavau: „Žiūrėk, ruoškis taip.“ Ir jis išlaikė.“

Būsimiems JKVM kursantams leitenantas turi keletą patarimų. „Nėra ko bijoti. Svarbiausia – eiti iki galo. Kaip sakė mūsų pulkininkas: reikia ne tik nueiti kelią, bet nueiti jį taip pat gerai, kaip pradėjai“, – dalijasi patirtimi jis.

106 – tiek žmonių šiemet baigė Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus.

Ypač svarbus fizinis pasirengimas. „Dažniausiai žmonės palūžta psichologiškai būtent dėl prasto fizinio pasiruošimo. Kai pratybose sunku fiziškai, pradeda atrodyti, kad neįmanoma“, – pastebi leitenantas.

„Ruoškitės nuosekliai. Karo akademijoje instruktoriai visada padės, pakvies sportuoti, duos patarimų. Tiesiog eikite iki galo ir nebijokite. Viskas bus gerai“, – drąsina būsimus karius leitenantas daktaras Antanas Nacys, įrodęs, kad kelias nuo darbo laboratorijoje iki karininko uniformos – įmanomas ir prasmingas.