N.Savičenko nesigaili pasirinkusi Klaipėdą

Šeštadienio interviu apie teatrą, kiną ir viską, kas telpa tarp jų

Ši savaitė ilgam įstrigs Klaipėdos dramos teatro aktorės Nelės Savičenko atmintyje.

Pirmadienį ji namo grįžo nešina „Padėkos kauke“ – uostamiesčio teatralams skiriamu kasmetiniu apdovanojimu. Antradienį, profesinės šventės – Tarptautinės teatro dienos proga Vilniuje atsiėmė „Auksinį scenos kryžių“. Be to, ir režisieriaus Algimanto Puipos juosta „Nuodėmės užkalbėjimas“, kurioje ji atliko vieną pagrindinių vaidmenų, iki šiol laikosi lankomiausių filmų penketukuose. Ko daugiau norėti?

„Poilsio. Laukiu vasaros. Išsirinksiu kokį širdžiai mielą pasaulio kampelį ir ilsėsiuos“, - tarė aktorė, gruodį draugus kviesianti paminėti ir dar vieną progą – savo penkiasdešimtmetį.

Prizus – į stalčių

- Ši „Padėkos kaukė“ – antra, „Auksinis scenos kryžius“ – taip pat. Kiek jau turite įvairių apdovanojimų? Kur juos sandėliuojate?

- Apdovanojimų tikrai neskaičiuoju. Jie svarbūs tik tą akimirką, kai juos gauni. Svarbu, kad esi įvertinamas už tą konkretų darbą, už konkretų vaidmenį. Vėliau ateina kita diena, kitas vaidmuo, ir vėl viskas iš naujo. O apdovanojimus dedu į gražų stalčiuką. Ant sienos juk nekabinsiu.

- Šįkart buvote apdovanota net už tris vaidmenis: Ponios Terbiuš komedijoje „Paleistuvis“ ir Motinos bei Abatės dramoje „Kelias į Damaską“. Kuris vaidmuo Jums artimesnis?

- Kaip galėčiau išskirti vieną? Juk taip nuskriausčiau kitus. Į visus vaidmenis įdedu daug darbo, vaidinu iš širdies.

- O kokie – komediniai ar dramatiški vaidmenys Jums labiau patinka?

- Nematau skirtumo. Svarbiausia, kad pjesė nebūtų lėkšta. Nekenčiu tokių. Joje turi būti žavesio, gilumos.

- Už spektaklį „Kelias į Damaską“ „kryžiui“ buvo nominuoti keturi aktoriai, tačiau laimėjote viena. Nebuvo nesmagu?

- Be abejo, buvo. Apėmė labai dvilypis jausmas – iš vienos pusės džiaugiausi už įvertinimą, kurį skyrė man, iš kitos – labai išgyvenau dėl kolegų. Spektaklį juk kartu kūrėme. Be jų nebūčiau nieko padariusi. Širdį nežmoniškai skaudėjo.

- Pasitaiko vaidmenų, kuriuos kurti sunkiau nei kitus?

- „Kelyje į Damaską“ teko vaidinti Motiną. Kai pamačiau scenarijų, pamaniau: „Na kokia iš manęs Motina? Juk ji visiškai kitokia nei aš pati“. Tačiau prisijaukinau ir šį vaidmenį.

- Pati vaidmenų nesirenkate...

- Mūsų profesija tokia, kad tenka susitaikyti – renkiesi ne tu, bet tave. Nesu iš tų, kurie, pamatę gerą scenarijų, patys siūlosi. Taip niekada nesielgiau ir nesielgsiu.

Negali persivalgyti

- Penkiasdešimt metų – kuo ypatingas šis metas? Ar jo laukiate?

- Niekuo. Penkiasdešimt yra lygiai tas pats, kaip ir keturiasdešimt. Tik, sulaukusi tokio amžiaus, privalau laikytis tam tikrų taisyklių. Neturiu teisės būti naivi, neturiu teisės būti kvaila ir visiškai neturiu teisės būti negili.

- Grįžote į didįjį kiną ir net suvaidinote keliose gana pikantiškose scenose – gundėte partnerį dailiais apatiniais. Ką darote, kad kūnas išliktų toks jaunatviškas?

- Oi, kaip nemėgstu kalbėti tokiomis temomis... Iš tikrųjų, tiesiog nedaug valgau. Negaliu persivalgyti, nes scenoje atrodyčiau prastai. Visą laiką privalau save kontroliuoti. Esu profesionalė, todėl turiu galvoti ne apie savo norus, bet apie profesiją.

- Tiesa, kad mėgstate gaminti? Kaip suderinama kulinarija ir nuolatinė savęs kontrolė?

- Daug scenos žmonių mėgsta kulinariją, vadina save gurmanais. Aš – viena jų. Man malonu vartyti receptų knygas, žurnalus. Kai esu alkana, taip save kankinu. Šiaip maisto gaminimas – taip pat menas. Gamini ir žiūri, kas išeis.

- Vadinasi, randate laiko sau? Sunku patikėti – gastrolės, premjeros, repeticijos...

- Dar dėstau scenos kalbą režisūros studentams. Jau daugiau nei penkiolika metų. Šis darbas man buvo labai sunkus, nes nesu pedagogė, todėl pradžioje nelabai įsivaizdavau, kaip ir ką daryti. Studentai kentėjo, pati nepatenkinta buvau. Dabar viskas kitaip – žinau, ką darau, puikiai sutariame. Turiu jų tris grupes. O dėl laiko sau – jo turiu labai nedaug. Kartais net svajoti apie poilsį pamirštu. Pagalvoju: „Kiek galima!“, bet iškart guodžiu save mintimi, kad netrukus laukia keli laisvadieniai, kai galėsiu atsiriboti, nuvažiuoti prie jūros, muzikos pasiklausyti.

- Atrodo, kad aktoriai – pakylėti nuo žemės. O kas rūpinasi kasdienybe – pavyzdžiui, plauna grindis? Gal turite namų šeimininkę?

- Prajuokinote. Neturime jokios šeimininkės, viską darome patys. Kuris turi laiko, tas ir tvarko. Abu esame aktoriai, be to, kartu – jau beveik trisdešimt metų, tad be žodžių suprantame, kad buitimi turi pasirūpinti tas, kuris tuo metu mažiau užsiėmęs.

- Su vyru Valentinu Klimu likote dviese. O kokie santykiai su dukra Gabriele?

- Jai – jau dvidešimt septyneri. Baigusi mokslus, turinti darbą, suaugusi. Viena kitai padedame visais gyvenimo atvejais. Ryšys nenutrūksta.

- O vyras – su juo ryšys ir po tiek kartu praleistų metų yra?

- Kitaip ir būti negali. Jeigu ryšio nebūtų, kartu negyventumėme. Jis yra tas žmogus, į kurį galiu atsiremti. Šalia savęs jokio kito neįsivaizduoju.

Laukia atostogų

- Vaidinate ir kine. Turite daug pasiūlymų?

- Nuo to laiko, kai 1982-aisiais sukūriau pirmąjį didelį vaidmenį juostoje „Turtuolis vargšas“, kine buvo per dvidešimt vaidmenų. Dabar į kiną nebelendu. Jis – jaunimui, o aš pagal kino standartus jau galiu vadintis pensininke. Dėl to nesisieloju. Viskam savo laikas.

- O teatre kada paprastai ateina laikas trauktis?

- Kai pajunti, kad tampi našta kitiems. Ir aš susensiu, bet dėl to galvos dar nesuku.

- Ir nebijote, kad vieną dieną gausite apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus ir būsite išlydėta į pensiją?

- Iš kur žinote – gal ir negausiu? O išeisiu pati, kai laikas ateis. Dabar apie tai galvoti būtų didžiausia kvailystė.

- Sukūrėte daugybę įsimenamų vaidmenų teatre, kine. Nepagalvojate, kad likusi gimtajame Vilniuje galėjote pasiekti dar didesnių aukštumų?

- O jeigu būtų atsitikę atvirkščiai? Jeigu Vilniuje tektų vaidinti tik masinėse scenose? Dėl nieko nesigailiu. Klaipėdoje esu žinoma, turiu daug darbo.

- Kodėl apskritai atvykote į pajūrį?

- Vilniuje rinko aktorius tik Rusų dramos teatrui, o mano rusų kalbos žinių tikrai tam nebūtų pakakę. Sužinojau, kad režisierius Povilas Gaidys renka kursą ir atvykau. Čia susipažinau su vyru, kuris kilęs iš Kauno, ketvirtame kurse pagimdžiau dukrą.

- Tapote žinoma aktore. O ko neleistumėte sau suvaidinti?

- Negalėčiau vaidinti televizijos humoro laidose. Nesu tam sutverta. Jeigu jau eini į tokį žanrą, reikia tai daryti meistriškai. Iš principo nevaidinu ir reklamose. Gaila profesijos...

- Esate be galo užsiėmusi ir be reklamos. Ar jau planuojate artėjančias vasaros atostogas?

- Žinau, kad būtinai vyksiu į Švediją, į šeimos draugų šventę. Grįžusi išsirinksiu širdžiai mielą pasaulio kampelį ir leisiu sau pailsėti. Katalogų dar nevarčiau, bet būtinai ką nors išsirinksiu.

- Tame kampelyje atostogausite kartu su vyru?

- Žinoma. O kaip kitaip?