49-uosius metus švenčiantis vienas seniausių Europoje "Poezijos pavasaris" netrukus vėl ateis ir į atokiausius Lietuvos kampelius. Festivalio senbuvis Vladas Braziūnas sako, jog tenka skaityti ir kaimo žmonėms po obelimi, dėl poezijos buvo stabdomos ir gamyklos.

Nepavaldūs cenzūrai

Sakoma, kad didžiausias įvertinimas poetui Lietuvoje – kai jis yra skaitomas. Tačiau jei įvertinimas turi apdovanojimų formą, daugelis rašančių sutaria – mieliausia jų yra ne Nacionalinė kultūros ir meno ar kitos solidžios piniginės premijos, tačiau garbė pasipuošti "Poezijos pavasario" ąžuolo lapų vainiku. Neabejotinai jo vertų, tačiau dar negavusių liko ne taip ir daug. Vienas jų – nepataisomas pasvalietis, poetas, vertėjas, fotografas Vladas Braziūnas, kuriam apdovanojimas Rašytojų sąjungos kolegų vis ruošiamas, tačiau paskutinėmis minutėmis dėl Vilniaus ir Kauno nesusitarimų kažkaip netikėtai nusisukantis.

Pats poetas juokauja, kad greičiau gaus Nobelio premiją. Tačiau ne jomis poetai gyvi. O štai kaip dar, be "Poezijos pavasario", galima pristatyti elitinę kūrybą kone visai Lietuvai, būtų sunku įsivaizduoti.

Senesnis už "Poezijos pavasarį" Europoje – nebent Sarajevo poezijos festivalis, kuriam šiemet sukanka 52-eji. O prasidėjo "Poezijos pavasaris" nuo skaitymų Kaune, Lakštingalų slėnyje, prie Salomėjos Nėries muziejaus. Tiesa, kaip sako poetas, iš to uolaus patriotizmo vienu metu buvo atsisakyta net Salomėjos Nėries premijos pavadinimo, vėliau prie jos sugrįžta. Pats V.Braziūnas tvirtina nebeprisimenantis pirmojo savo "Poezijos pavasario" – greičiausiai tai buvo 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžia. Gražiausias tų laikų prisiminimas – laukimas, kas ką pasakys tarp eilučių. "Kadangi išankstinės cenzūros negalėjo būti, o auditorija – gana plati, gerai prisimenu tą virpulį", – tikino V.Braziūnas. Tačiau būtent dėl drąsos prieš cenzorius visiškai kitaip susiklostė poeto kūrybos pradžia – pirmosios jo knygos teko laukti net septynerius metus.

Nuosprendis už rašymą – 7 metai

"Knyga visą šį laiką išgulėjo leidykloje – vis gaudavau trafaretinius atsakymus, kad knyga "idėjiškai ir meniškai nebrandi". Tautosakinius dalykus gal dar buvo galima pakęsti, bet buvo nemažai netoleruotinų istorinių dalykų – kliuvo kokie nors vyrai žvyro duobėse, kurie atneša pergalę, ir panašiai. Smagu, kad Sigitas Geda gerai iššovė su pirmomis savo knygomis – net jei vėliau, po "26 rudens ir vasaros giesmių", ir buvo pritildytas, jis neiškrito. O kai užspaudžia, nutildo visiškai jauną... Po 7-erių metų išėjus knygai jis jau šneka kaip koks savo kartos epigonas – jau kažkas, žiūrėk, kartojasi, neaiški jo vieta pasidaro. Jei Rašytojų sąjungos suvažiavime sekretorius pasako, kad "Braziūnas ir Bložė rašo nesuprantamai", tai būdavo tarsi viešas įskundimas, kad jo nereikia spausdint. Kaip literatūra turėjo ezopinę kalbą, taip ir kritika", – pasakojo V.Braziūnas.

Iš daugybės kelionių po Lietuvą su "Poezijos pavasariu" rašytojui įsiminė gražios akimirkos, kai, pavyzdžiui, kaimo bendruomenė pati kasmet kviečia poetus skaityti po žydinčiomis obelimis, – yra ir kitų vietų, į kurias klausytis poezijos traukiama kaip į atlaidus. Ir niekas ten nesijaučia nejaukiai. Nors nemaža dalis ateinančių į renginius poezijos knygos galbūt į rankas gyvenime neims.

"Juk niekas čia žmonių nesuvaro, – sakė V.Braziūnas, – ne sovietmetis juk, jie ten ne iš mandagumo eina. Tiesa, buvo kuriozų – kartą per "Poezijos pavasarį" Kaune vienoje gamykloje išjungė visus įrenginius, visas cechas suėjo ir klausėsi – dabar tai atrodo labai komiškai.

V.Braziūną aplenkė Vilniaus universiteto Rašytojų būrelis, kuriam vadovavo literatūrologė Elena Bukelienė, vėliau, pakrikštijus būrelį "Poetų kalve", – ir Marcelijus Martinaitis. Nors pradėjo rašyti dar studijų metais, pirmųjų eilėraščių nedrįso plačiau rodyti. Pirmieji rinkiniai pasirodė tik 9-ajame dešimtmetyje. Beje, tarp jų ir vienas unikalus visoje Lietuvių poezijoje – prieš penkerius metus išėjęs "Saula prė laidos", parašytas pasvalietiškai.

Tarmės neišsižada ir poezijoje

"Šituose namuose valstybinė kalba yra pasvaliečių tarmė. Ir vaikai tarmiškai šneka, net ir šuo, ir tas suprato tarmiškai, kol buvo. Tad su knyga čia didelio radikalumo nėra – kai ką pats sau pasirašiau, netyčia prasitariau Kalbos instituto direktorei Jolantai Zabarskaitei, kad gal leidžiam knygą. Gal būtų taip ir užsimėtę, bet viešint Ventspilio rašytojų ir vertėjų namuose sulūžo kompiuteris. O ten liko visas mano protas. Kol jį kėlė iš numirusiųjų, iki nemigų, naktinėdamas, paniręs į tai per kokią savaitę ją parašiau. Tai – bene vienintelė mano specialiai rašyta knyga", – prisipažino poetas.

Beje, per kelias kartas Pasvalio kraštas dovanojo daugybę rašytojų, jauniausieji jų – Tomas Taškauskas, Agnė Žagrakalytė, vyresnieji – Henrikas Algis Čigriejus, Mykolas Karčiauskas, Jonas Mikelinskas, buvo Eugenijus Matuzevičius ir daugelis kitų, ką jau kalbėti apie vieną stipriausių poezijos mokyklų sukūrusį Bernardą Brazdžionį.

"Iš kur tai? Įsivaizduokite, peizažas – molis, reikia dirvą sunkiai dirbti, visur smegduobės. Net upės teka ne į tą pusę – į Latviją, Lielupėn. Tai sutartinių, alaus kraštas. Gal čia kažkas yra", – svarstė V.Braziūnas.

Tiesa, tikro pasvalietiško alaus V.Braziūnas sako seniai ragavęs – jo vis mažėja. Tačiau prisiminimai lieka – nebūtinai skonio, bet viso alaus gyvenimo: nuo pat salyklo daiginimo iki koštuvių, o vėliau – vaišingumo, ragavimo papročių.

"Tai nėra gėrimas, tai būtent – ragavimas: geriama iš stiklinių, daug paliekant, aukštai keliant. Taip, jis stiprus, tad jei žmogaus niekas neperspėja, net ir bokalas gali būti "mirtina" dozė", – šypsojosi jis.

Prisiminimuose lieka ir artimųjų žmonių paveikslai, balsai, gamta. Būtent su ja, o konkrečiai – su paukščiais – V.Braziūnas dar paauglystėje ir siejo savo ateitį. Paukščiams jis dėkingas ir už tai, kad išmoko fotografuoti.

"Man anksti buvo aišku, kad būsiu ornitologas – chemijos, biologijos būrelius lankiau. Aišku, gamta paskatino skaityti ir knygas, o knygos – vėl grįžti į gamtą. Parankinė knyga buvo Tado Ivanausko "Lietuvos paukščių" tritomis, labai įdomia kalba, – viską vos ne atmintinai mokėjau. Aišku, ir knygos apie indėnus – vaizduotė juk bando įkurdinti, lokalizuoti visa tai vietose, kurias pažįsti. Specialiai dėl to mokiausi fotografuoti", – pasakojo poetas.

Kūrybos debiutas – fotografija

Beje, pirmoji V.Braziūno nuotrauka spaudoje atsirado kone dešimtmečiu anksčiau nei pirmasis eilėraštis – vos baigus mokyklą, 1969-aisiais, ji atsidūrė žurnalo "Moksleivis" viršelyje. Pirmieji eilėraščiai, kaip sako pats rašytojas, spausdinti tik 1979-aisiais.

"Savo vizitinėje kortelėje nerašau nieko: kam reikia manęs rašančio, kam reikia verčiančio, o kam fotografuojančio – jie atsirenka. Žmogus yra vienas su savo mąstymu, jausmais, pasaulėžiūra – negali persiplėšti: galiu rašyti, fotografuoti, dainuoti. Aišku, principai šiose srityse panašūs. Bet kai fotografuoju, nežinau, ar čia veikia poetinis principas, greičiau genetiškai artimesnė muzika. Kalbant apie fotografiją, esu laimingas dėl to, kad manęs niekas neverčia fotografuoti: kad ir per renginius, tą patį "Poezijos pavasarį", galiu tai daryti minioje, neinu specialiai į priekį. Kaip jau visi Pasvalyje priprato prie mano tarmės ir žino, kad jis jau kitaip neprašneks, taip ir prie fotoaparato rankose", – prisipažino jis.

Ant rašytojo darbo stalo guli skaitmeninis "Nikon". Bet skaitmeninės fotografijos minusai – atsitiktinio kadro, tarsi loterijoje, gaudymas, retušavimo galimybės – esą jo sugadinti jau negali. Kaip ir daugelio ikiskaitmeninės eros fotografų, kurių darbais V.Braziūnas prisipažino besižavintis.

"Manau, esu nebesugadinamas, nes pradėjau fotografuoti ne nuo skaitmeninio. Ir negaliu galvoti – išeis, neišeis, galima bus ištrinti. Liko įpratimas, tik tos sekundės dalies nuojauta, kai visos detalės – mimika, apšvietimas, nuotaika – susieina į vieną. Ar turiu autoritetų? Man su jais sunku – tiek fotografijoje, tiek literatūroje, nelabai jų turėjau. Jei klausiate, kas patiko, – viskas nuo Algimanto Kunčiaus iki Aleksandro Macijausko. Pats taip niekada nefotografuočiau – tiesiog yra kitoks jų žvilgsnis, meistrystė, kuria negaliu nesižavėti. Patinka viskas ir nuo Romo Rakausko begalinio romantiškumo iki Algio Aleksandravičiaus grynosios faktūros", – vardijo jis.

Ar poetas fotografuoja kitaip nei fotografas? V.Braziūnas sako, kad Sigitas Geda lyg ir yra pajutęs tą skirtumą: "Jis yra rašęs, jog kai rašytojai pradėjo patys fotografuoti, nuotraukose atsirado daugiau žmogiškumo. Kažką tokio jis, vadinasi, buvo užčiuopęs. Kitas dalykas – lengviau fotografuoti savus, poetus. Nebereikia to prisijaukinimo, kuris ne visada ir pavyksta, kai močiutę reikia kalbinti pusę dienos."

Žingsnis iki beprotybės

Rašymas, tiksliau, poezija, kartais gali nuvesti iki beprotybės. Būtent S.Geda bene pirmasis apie tai atvirai yra užsiminęs po to, kai buvo išleista knyga "Babilono atstatymas".

"Nuo kiekvieno intensyvaus darbo galima neaišku kur atsidurti. Poetai čia ne mažiau rizikuoja, nei kiti menininkai. Nors gal pavojingesnė profesija psichiatrų? Pamenu Sigito eilėraštį, kurį, pagautas akustikos vibracijų, Jonų bažnyčioje jis ėmė skaityti atskirais skiemenimis. Tad kaip tai pavadinsi – aukščiausiu įkvėpimu, beprotyste? Bet taip, iki tokios akimirkos prieinama", – sutiko pašnekovas.