Šeštadienio interviu

Nedos karjera - “ant ratų”

Lietuvos muzikos žvaigždėms visada darbymetis. Ne tik Lietuvos miestai, bet ir visa Europa tampa savotišku prieglobsčiu, kuriame ieškoma naujų sumanymų, idėjų ar tiesiog norima parodyti save. Ne išimtis ir Neda Malūnavičiūtė. Vakar ji koncertavo Klaipėdos dramos teatre vykusiame renginyje “J.L.Vynerio apdovanojimai-2003”.

- Šiemet buvau Anglijoje, o prieš tai - Suomijoje. Mano dažniausia veikla - “ant ratų”. Stengiuosi važiuoti laimėti, - kiek prikimusiu balsu “Klaipėdai” sakė Neda.

- Kas gelbsti, kai prikimsta balsas. Gal obuolių actu gydaisi?

- Niekas nepadeda. Reikalingas poilsis. Nešnekėjimas ir pertrauka. Obuolių acto tikrai negeriu, paskui kepenėlėms bus negerai. Kai užkimsti iki tokio lygio, niekas nebepadeda. Vaistų jau nebegeriu.

- Kas rašo žodžius tavo dainoms?

- Ne aš. Autoriai yra du: Audrius Banisevičius ir Andrius Borusevičius. Labai panašūs vardai ir labai panašios pavardės. Tai jie ir rašo tiek žodžius, tiek muziką.

- Ar tau patinka baladės?

- Tai nuo manęs mažiausiai priklauso. Tiesiog autoriai sukuria tokias dainas, o šiaip tai man labai patinka lyrika. Labai. Ir mano albume jos yra - ir “Spalvos”, ir “Pasaka”.

- Scenoje esi labai dinamiška ir žaisminga. Ar gyvenime tu tokia pati?

- Tikriausiai.

- Kodėl tėvai tave pavadino Neda?

- Mano tėtės reikia klausti. Man gimus vyko konkursas. Burtus traukė mama, tėtis ir sesuo. Mama norėjo, kad būčiau Salomėja, sesuo - Inga, o tėtė norėjo Nedos. Burtai lėmė, kad buvo ištraukta Neda. Tėvas laimėjo. Seniau tas vardas buvo mažiau žinomas, o dabar jų (Nedų - aut. past.) vis daugiau. Tikrai.

- O tu savo sūnui vardų traukimo konkurso nerengei?

- Oi, kadangi sūnaus tėvas buvo pasakęs, kad jei kada nors gyvenime turės sūnų, tai bus Matas, todėl kad jo senelis jam ten yra Dievas, Viešpats ir jo vardas Matas. Mano sūnus pavadintas senelio vardu, o jam gimus jokių svarstymų nebuvo. Mama, sužinojusi, kad gimė sūnus, vyrui pasakė: nu, tai Matas gimė. Ne sūnus, o Matas.

- Kokia spalvinė gama vyrauja tavo gyvenime?

- Nesu ryškių spalvų gerbėja. Man labiau patinka pastelinės spalvos. Labai “džinsinė” patinka. Nepatinka tik raudonos ir elektrinės spalvos.

- Ar lengvai į savo gyvenimą įsileidi naujus žmones?

- Man labiau patinka savi žmonės, nesu svetimų pažinčių gerbėja. Ir draugų turiu labai nedaug. Bet jie tikri draugai. Turiu daug pažįstamų. Man jų ir nereikia. Svarbiausia, kad yra artimas žmogus, su kuriuo aš gyvenu. O visa bohema jau pabodusi. Pavargau jau nuo jos. Visą laiką turi šypsotis, turi bendrauti.

- Knyga, kuri paliko gilų įspūdį. Ar turi tokią?

- Net neatsimenu, kada paskutinį kartą esu knygą perskaičiusi. Gėda, bet iš tikrųjų. Dažniausiai skaitoma kelionėse, bet aš taip išvargstu, kad nieko nebenoriu. Bandau kuo daugiau pamiegoti. O paskutinė knygelė buvo japonų rašytojos - “Japonų kultūra” vadinosi. Tai knyga apie žmones, bendraujančius virtuvėje. Man ir pačiai tai labai patinka. Jaukiai sėdėti, matyti, šnekučiuotis. Net ir į svečius nuėjusi dažniausiai būnu virtuvėje, nes jauku ten labai.

- Ar daug tavo gyvenime meilės?

- Meilė ir romantika mano gyvenime užima labai svarbią vietą.

- Kokia tavo meilės istorija?

- Labai ilga. Nespėčiau papasakoti. Labai daug laiko reiktų. (Ir prasmingai tyli. Suprask, paslaptis - aut. past.).

- Tavo dainose dažnas laiškų motyvas. Gal pati juos dažnai rašai?

- Tikrai ne. Paprastų nerašau, o elektroniniai ir kompiuteris man - tamsus miškas. Neprisimenu, kada paskutinį kartą elektroninį laišką rašiau.

- Kokios muzikos pati klausaisi?

- Geriausia muzika mano ausims - tyla. Namuose muzikos klausausi labai retai.

- Ar yra šalis, kurią norėtum aplankyti?

- Aišku, yra. Indija. Ten visai kitas pasaulis. Noriu į Azijos šalis. Europą ir Skandinaviją esu išmaišiusi, bet Azijoje dar nebuvau. Nebuvau dar nė vienoje egzotiškoj šaly.

- Šiuo metu gyveni Vilniuje. Ką, be koncertų, veiki dar?

- Repetuoju. Rimtai norint kažko pasiekti repeticijos būtinos, o šiaip tai Vilniuje veiklos daug. Nuolat skubi, leki, čia atsinaujinti pačiai reikia, čia fotosesija laukia. Va.

- Ar patinka fotografuotis?

- Jeigu geras fotografas, jeigu smagu su juo dirbti, tai visai nieko. Būna kartais, kad sunku. Aš tai nelabai mėgėja pozuoti. Man labiau patinka, kai fotografas pats gaudo momentus. Tai daugiau momentinės nuotraukos, tarsi iš dokumentinio sustabdyto filmo, o tokie visokie “padėk ranką ten, o dabar ten”, mane nervina.

- Ar nenorėtum gyventi užsienyje?

- Gyvenimas Lietuvoje man patinka. Draugai, šeima, gastrolės. “Nemerdėju”.

- Kaip seniai dainuoji?

- Dainuoti pradėjau nuo 14 metų, bet intensyviai tik nuo 21, kai pasigimdžiau sūnų. Kadangi turiu fleitininkės specialybę, daugiau grodavau fleita, bet gimus sūnui supratau, kad noriu dainuoti. Mečiau mokslus ir dainuoju iki šiol. Muzika man pragyvenimo šaltinis. Jei jos nebūtų, neįsivaizduoju, ką veikčiau.

- Tu optimistė?

- Iš dalies taip.

- O Zodiako ženklas koks?

- Avinas. Šlykštus šlykštus. Žinau, kad esu nuotaikų žmogus. Būna dienų, kai pykstu ant viso pasaulio, o nesugebu to kitiems neparodyti. Jeigu nėra man nuotaikos, tai ir nelįskit jūs prie manęs. Čia pat viskas praeina. Aš “neprognozuojama”.