N. Degutienė: man labai pasisekė, kad patekau į tikrą tautų katilą

Jos teisininkei N. Degutienei gerai žinomos iš penkerių Izraelyje pragyventų metų. Išvykusi kaip ambasadoriaus žmona, sugrįžo praturtėjusi dar keliomis profesijomis – kulinarės, rašytojos, maisto tinklaraštininkės, fotografės. Tel Avive išleidusi pirmąją kulinarijos knygą, dabar yra jau trijų autorė. Tai, kad dvi iš jų pelnė pasaulinius apdovanojimus „Gourmands“, įrodo: maistas – taip pat svarbi diplomatinė kalba.

– Visų pirma, vasariški linkėjimai iš Lietuvos – Australijoje ruduo netrukus užleis vietą žiemai... Ar nešalta? Kurį sezoną šioje šalyje sunkiausia ištverti?

– Žiema Australijoje prasideda birželį. Kanberoje oras bene šalčiausias (žvarbiau tik Tasmanijoje), nes nuo greta esančių sniegingų kalnų vėjas gali atpūsti labai nemalonų orą. Ne tik aš, bet ir daugelis keliautojų po Australiją būna nepasiruošę žvarbiems orams, visiems atrodo, kad tai karštas ir saulėtas žemynas. Anaiptol. Australija tokio pat didumo kaip Europa, todėl orai skirtingose kontinento vietose labai skiriasi.

Sunkiausia priprasti prie kiaurai perpučiamų namų, tačiau Australijoje žiemojame jau antrą žiemą, todėl išmokau šaltojo sezono gyvenimo taisyklių: įsigijau avies kailio aulinukus „Ugg“, kurie čia atstoja šlepetes, keliaudama po Naująją Zelandiją pasirūpinau specialiais merino vilnos marškinėliais, skirtais keliaujantiems į Antarktidą, nusipirkau elektra šildomą paklodę, kad vakare nebūtų taip šalta įlipti į ledinę lovą... Australai taip pripratę gyventi, tačiau mums, europiečiams, tokie šalti namai žiemą – labai neįprasta.

N. Degutienės asmeninio archyvo nuotr.

– Žinau, kaip su meile kūrėte namus Vilniuje, Antakalnyje. Kokie jūsų namai dabar? Ar daug kuo skiriasi buitis Lietuvoje ir Australijoje?

– Savi namai visada skiriasi nuo tų, kuriuose apsistoji laikinai. Man, kaip namų dvasią itin vertinančiam žmogui, jokie namai nebus tokie jaukūs, kaip mano namai. Rezidencija, kurioje gyvename, labai erdvi (visi australų namai išskirtinai dideli), yra didžiulis žalias kiemas, kuriame nuolat (net žiemą!) kažkas žydi. Man išties gera gyventi gamtos apsuptyje, smagu turėti savo didelę žalią erdvę. Tačiau neslėpsiu: tokios erdvės reikalauja nepaprastai daug priežiūros, tad, net išvykę kelioms dienoms, sugrįžę turime pasiraitoti rankoves ir geras keturias valandas tvarkyti aplinką: pavasarį – pjauti žolę, rudenį – grėbti lapus.

Australijoje yra tiek vietos, kad nereikia jos taupyti statant kelių aukštų namus. Kanberoje didžioji dalis būstų – nuosavi namai, didžioji jų – vieno aukšto. Nepaprastai dideli ir namų sklypai. Australai labai gražiai tvarko aplinką, dažniausiai aplinkos dizainą kuria specialistai, ne vienam tenka samdytis ir aplinką prižiūrinčius specialistus, kurie pjauna žolę, geni gyvatvores, prižiūri žydinčius augalus. Australai labai mėgsta laiką leisti lauke (dažnai lauke šilčiau nei namuose), todėl itin išpuoselėtos ir terasos, jose pastatyti dideli pietų stalai ir būtinai – grilis.

– Ambasadoriaus žmonos pareigų skalsą ir naštą pažinote jau Izraelyje, o dabar, prabėgus metams Australijoje, patirties dar prisikaupė. Kokia ji?

Tai be galo daug keliaujanti tauta, puikiai pažįstanti ir Europos žemėlapį. Per šiuos pusantrų metų man dar neteko aiškinti australams, kur yra Lietuva, kas jos sostinė.

– Ambasadorių žmonos pačios pasirenka, kokia ir kokios apimties veikla jos nori pasinerti į diplomatinį gyvenimą. Palyginti su Izraeliu, Australijos diplomatų gyvenimas kur kas ramesnis, čia mažiau renginių, kadangi nemažai veiklos vyksta kituose miestuose, ne sostinėje. Štai todėl čia turiu daugiau laiko sau, šaliai ir jos kultūrai pažinti, savo hobiams plėtoti ir įgūdžiams lavinti.

– Esate sakiusi, kad Australiją išsisvajojote – taip norėjosi pagyventi šioje šalyje. Dabar, jau gerokai apšilusi, galite pasidalyti ir įžvalgomis. Kuo žavi australai? Kokie išankstiniai mitai subyrėjo?

– Australija yra kitokia, nei buvau nusipiešusi savo vaizduotėje. Visų pirma, nesuvokiamas šios šalies dydis! Keliauti iš vieno miesto į kitą automobiliu gali užtrukti 9 ar net 15 valandų. Lietuvoje man 100 km atstumas atrodė neprotingai didelis, o pagyvenus Australijoje 300–400 km yra juokas!

Australai yra laiminga ir labai atsipalaidavusi tauta. Ši šalis neturi ypatingų iššūkių ar agresyvių kaimynų, čia gausu natūralių iškasenų, viso pasaulio turistai svajoja čia atvykti. Australų gyvenimo būdas – labiau atostoginis nei įprastas mums, europiečiams. Čia neįprasta dirbti viršvalandžius ar jausti konkurentų kvėpavimą į nugarą. Australai dirba tiek, kiek priklauso pagal įstatymus, ir kiekvieną laisvą minutę išnaudoja poilsiui, jūrai, paplūdimiui, turistavimui. Tai be galo daug keliaujanti tauta, puikiai pažįstanti ir Europos žemėlapį. Per šiuos pusantrų metų man dar neteko aiškinti australams, kur yra Lietuva, kas jos sostinė.

Australijoje visi laikosi taisyklių, tai visuomenė, kurioje už kiekvieną nusižengimą numatytos itin griežtos baudos. Už 3–4 km viršytą greitį bauda prasideda nuo 300 dolerių ir tokių baudų nėra galimybės išvengti.

Gal kam nors bus keista, tačiau per pusantrų metų aš nesu lietusi australiškų pinigų – visi iki vieno atsiskaitymai (net turguje!) vyksta tik kortelėmis. Tai patogi ir saugi šalis, o australai – be galo sąžiningi, malonūs vieni kitiems ir mandagūs.

N. Degutienės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate teisininkė, ekonomikos studijų absolventė, turite tris universitetinius išsilavinimus ir tapote kulinare. Beje, kvalifikuota – baigusia daugybę kulinarinių kursų, įskaitant ir prestižinius Le Cordon Bleu Sidnėjuje. Jau būtumėte geidžiama darbuotoja ir „Michelin“ žvaigždėmis apdovanotuose restoranuose...

– Vargu. Esu tik namuose maistą gaminti mėgstanti mėgėja, foodie (nėra lietuviško žodžio, kuris atitiktų prasmę) – žmogus, kuris dievina skaityti apie maistą, gaminti, kalbėti maisto temomis... Restoranuose įgyjama praktika – juk niekur kitur neturi galimybės tą patį patiekalą gaminti šimtus, jei ne tūkstančius kartų. Tiesą pasakius, nežinau, ar tokiu keliu eiti norėčiau. Man patinka gaminti įvairų maistą, kasdien vis kitokį, ir būti savo pačios virtuvėje, didžiausioje komforto zonoje.

– Gruodį bus penkiolika metų, kai rašote tinklaraštį „Nidos receptai“, turite be galo daug sekėjų. Gerbėjai žeria komplimentus, kad visi patiekalai pavyksta iš pirmo karto, dėkoja, kad plečiate jų kulinarinį akiratį. Koks sėkmės receptas?

– Kadangi esu foodie, viskas, kas yra apie maistą, man įdomu. Skaitau begales kulinarinių knygų (ne receptų, bet žymių šefų biografijų, mokslinės literatūros apie maisto gaminimo procesus), keliaudama visuomet pradedu planuoti maršrutą nuo maisto, kurį ketinu ragauti, ar restoranų, kuriuos norėsiu aplankyti. Esu prilipusi prie TV ekrano, kai rodo mano mėgstamą televizijos projektą „Masterchef Australia“, atkartoju kai kuriuos patikusius receptus savo virtuvėje. Tai kaip visu tuo nepasidalyti su kitais?! Tai mano bendravimo priemonė, rašydama tinklaraštį jaučiuosi taip, tarsi nuolat bendraučiau su kitais foodie.

– Jūsų pirmoji kulinarinė knyga „Izraelio skoniai“ 2015 m. pelnė geriausios pasaulyje knygos žydiškos virtuvės kategorijoje įvertinimą apdovanojimuose „World Gourmand Cookbook Awards“. Šiemet – naujas kulinarinis „oskaras“: ką tik pasiekė žinia iš Švedijos, kad „Nidos receptai: 10 metų drauge“ pripažinta geriausia pasaulio kulinarijos knyga socialinių medijų kategorijoje. Ką paguldėte ant menčių? Koks jausmas?

– Jausmas nepakartojamas! Kelis kartus pasitikrinau informaciją, kuri atkeliavo iš Švedijos. Buvo sunku patikėti, kad išrinko mano knygą, nors šioje kategorijoje kova buvo itin nuožmi (finaliniam etapui buvo atrinktos devynios knygos, keturios iš jų pateko į finalą – Jungtinės Karalystės, Kanados, Australijos ir Lietuvos autorių).

Nežinau, kodėl būtent mano knyga gavo laimėjimą, tačiau pagal tai, kas užrašyta ant laimėjimo sertifikato, manau, kad buvau įvertinta už ilgametę veiklą socialiniuose tinkluose. Šiais laikais labai daug kas griebiasi rašyti tinklaraščius, tačiau retas kuris šią veiklą išlaiko metus ar net dešimtmečius. Nuolatinis turinio kūrimas ir tai, kad viena pati kuriu ir medžiagą, ir vizualą, ko gero, buvo tas faktorius, kad „Nidos receptų“ dešimtmetį vainikuojanti knyga buvo išrinkta geriausia pasaulyje.

– Ar dažnai tenka pademonstruoti kulinarinius įgūdžius priimant aukšto rango svečius? Jei sakoma, kad į vyro širdį lengviausias kelias per skrandį, tai gal galima perfrazuoti: į tautų suartėjimą lengviausias kelias per skanias vaišes?

Ambasadorių žmonos pačios pasirenka, kokia ir kokios apimties veikla jos nori pasinerti į diplomatinį gyvenimą.

– Taip, gana dažnai! Man tai labiausiai patinka, nes rengdama oficialias vaišes rezidencijoje turiu galimybę pasipraktikuoti restoraninėje virtuvėje – ja paverčiu savo namų virtuvę. Mūsų rezidencijoje vykstantiems priėmimams ir oficialioms vakarienėms maistą ruošiu vien aš, samdome tik aptarnaujantį personalą. Teko girdėti, kad svečiai, kuriuos vaišinome, liko labai patenkinti tuo, ką ragavo.

Šiemet nusprendžiau žengti dar vieną žingsnį – subūriau dešimt maistą mėgstančių bendraminčių būrelį iš Libano, Pietų Afrikos, Libijos, Maroko, Australijos, Singapūro, Indijos. Kartą per mėnesį kiekvienas iš dalyvių kitus pasikviečia į savo virtuvę ir demonstruoja kokių nors patiekalų gaminimą. Ši veikla man labai patinka, kaskart sužinome be galo daug įdomybių apie kitos šalies kultūrą ir skonius.

N. Degutienės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate sakiusi, kad Izraelis maisto prasme – tautų ir tradicijų katilas, o Australija? Kas čia džiugina ir stebina tokią maisto gurmanę?

– Man labai pasisekė, kad abu kartus patekau į tikrą tautų katilą. Australija yra emigrantų kraštas, tad ko jau ko, o valgių įvairove čia niekaip negali skųstis. Džiugina tai, kad kiekviename žingsnyje yra be galo daug autentiško maisto, kurį gamina į Australiją atsikraustę emigrantai. Man itin džiugu, kad Australijoje dominuoja Azijos virtuvės maistas, kurį aš be galo mėgstu. Natūralu, kad australai itin išsilavinę maisto prasme, jie puikiai pažįsta ne tik atskirų šalių virtuves, bet labai gerai gaudosi ir tų šalių regioniniuose skirtumuose. Manau, Australija – tikras rojus gurmanams!

– Jums teko apsilankyti ir Naujojoje Zelandijoje. Iš nuotraukų susidaro įspūdis, kad tai nepaprastai šilti ir nuoširdūs žmonės?

– O, taip! Australai ir Naujosios Zelandijos gyventojai – reto šiltumo ir nuoširdumo žmonės. Man susidarė įspūdis, kad jie dar labiau atsipalaidavę nei australai. Jie niekur neskuba, dar labiau mėgaujasi gamta, vandens sportu ir turistavimu.

– O tautiečiai? Palaikote intensyvius ryšius su Lietuvių bendruomene – kokia ji?

– Taip, Australijoje gana gausi Lietuvos bendruomenė, vienijanti tiek atvykusius į Australiją 1948–1949 m., tiek ir naujuosius emigrantus. Senoji lietuvių bendruomenė puoselėja lietuvybę, sekmadieniais renkasi pietų (beveik visada pietums verdami cepelinai), šoka tautinius šokius, dainuoja liaudies dainas.

– Daugeliui esate nuoširdaus bendravimo pavyzdys, tačiau netgi tokiam žmogui gali būti nelengva integruotis į vis naujas bendruomenes. Ar nekilo sunkumų?

– Australijoje lengva integruotis, čia apstu progų susipažinti, įsitraukti į įvairias veiklas. Kad ir kokio amžiaus būtum, kad ir kuo domėtumeisi – visada atrasi bendraminčius vienijantį klubą. Aš pati priklausau tarptautiniam moterų klubui, vienijančiam Kanberoje daugiau nei 300 veiklių moterų, tame klube lankau keturis būrelius. Esu Diplomatų žmonų klubo narė – čia taip pat bent kartą per mėnesį vyksta renginiai, ekskursijos ir susitikimai. Laiko nuobodžiauti nėra!

– Sportas judviem su Dariumi – ne laisvalaikis, o gyvenimo būdas. Žodis „pasivaikščioti“ jums reiškia nueiti 10–15 km. Rytinis bėgimas – juokas, kai ir maratonus įveikiate. Kokie nauji sportiniai pasiekimai?

– Sportas mums yra kasdienė rutina. Kanbera labai tinka sportuojantiems žmonėms, čia kiekvienas keliukas, kiekvienas parkas pritaikytas saugiai judėti. Darius dažnai su bendraminčiais mina dešimtis kilometrų dviračiu, mudu kas savaitę nubėgame mažiausiai po 25 km, dalyvaujame bėgimo varžybose.

– Kokius jūsų dienos ritualus pakeitė Australija?

– Jokių! Atsikeliu ir neriu į darbus. Iki pat nakties, nes popiet pabunda Europa, ir tada prasideda nauja darbų serija. Australijoje aš prie kompiuterio dirbu mažiausiai dvigubai tiek, kiek prie jo laiko praleisdavau Lietuvoje. Tad vienas dalykas, kurį parsivešiu iš Australijos, tai akinių kolekciją...

– Reprezentuojate Lietuvą ir savo apranga – mėgstate lietuvių dizainerių drabužius. Tai vizitinė kortelė?

Į priėmimus einu vilkėdama tik lietuvių dizainerių drabužius – man tai būdas papasakoti apie savo šalį.

– O, taip, į priėmimus einu vilkėdama tik lietuvių dizainerių drabužius, man tai būdas papasakoti apie savo šalį. Turiu kelis gerbėjus tarp diplomatų, susitikus priėmime jie iškart klausia, kokio dizainerio drabužiais vilkiu šįkart, visada pagiria už stilių. Australai visada atkreipia dėmesį į drabužius, kuriais vilkiu, nesidrovi pagirti, paklausti, kur juos pirkau. Ypač juos žavi lininiai drabužiai. Išgirdę, kad šie – iš Lietuvos, supratingai palinksi galva – tarsi sakydami: taip ir galvojome, kad iš Europos. Europa čia reiškia kokybės ženklą.

– Kokia jums yra gera diena? Kas padeda atgauti jėgas ar nuvyti liūdnas mintis? Ar tokiam pasaulio žmogui pažįstama nostalgija?

– Geras klausimas. Aš neturiu laiko liūdnoms mintims – jos ateina tada, kai trūksta veiklos, savęs realizavimo. Liūdna būna nebent tuomet, kai matau vis didėjantį sąrašą darbų, kurių nespėjau padaryti. Man svarbu kas rytą bent valandą praleisti gryname ore sportuojant, bėgiojant, kopiant į kalvą (Kanberoje jų daug), vasarą išsimaudyti vėsiame baseine, o tada nerti į darbus.

Tačiau neslėpsiu, kartais aplanko Lietuvos ilgesys ir suvokimas, kad esu siaubingai toli nuo savo šalies ir draugų. Štai todėl su trigubu malonumu laukiu vasaros, kai parskrisiu į Lietuvą net penkioms savaitėms!