Mokslininko svajonė – daugiau anūkų

Vytautas Paulauskas savo gyvenimą pašventė jūrai ir mokslui. Jūrų kapitonas pastaruoju metu šimtus valandų praleidžia skrydžiuose lėktuvu, o laisvalaikiu kaip tikras lietuvis mėgsta pasikapstyti sode.

Šeimoje – viena specialybė

– Esate pripažintas mokslininkas ir tikriausiai daugiausiai tenka kalbėti apie savo sritį – jūrinį transportą ir uosto plėtrą, o aš pirmiausia norėčiau paklausti apie jūsų šeimą: kokia ji?

–Turiu žmoną Angelę, suaugusį sūnų Donatą ir pustrečių metukų anūką. Žmona dirba kartu su manimi Klaipėdos universitete ir netgi tame pačiame Jūrų technikos fakultete. Ji tos pačios srities, kaip ir aš, universiteto laborantė. Angelė į universitetą atėjo dirbti vėliau nei aš, bet jai gerai sekasi. Sūnus taip pat baigė tą pačią specialybę Klaipėdos universitete. Pradžioje bakalauro studijas, o vėliau ir magistrantūrą. Dabar vienoje transporto įmonėje jis yra skyriaus vadovas.

– Visi esate vienos srities specialistai. Ar susitikę kalbatės apie jūrų transportą?

– Ne, kalbame apie anūką. Dabar jis mūsų dėmesio centre. Labai jį mylime.

Liko tėvynėje

– Papasakokite, kaip atsidūrėte uostamiestyje. Juk esate kilęs iš Kėdainių rajono.

– Baigiau vidurinę mokyklą Kėdainiuose. Kaip ir visi vaikai turėjau svajonių, norėjau būti jūrininkas. Tada įstojau į Kaliningrado aukštąją inžinerinę jūrų mokyklą. Pradžia buvo sunki, nes buvau baigęs lietuvių mokyklą, o ten dėstė tik rusiškai. Mokykla buvo sukarinta, bet greitai pripratau ir tapau vienu iš geriausių kursantų. Tai suteikė galimybę pasirinkti, kur po studijų noriu dirbti. Suprantama, pasirinkau Klaipėdą, juk Lietuvoje esu užaugęs ir niekur kitur nenorėčiau gyventi. Įsidarbinau Klaipėdos refrižeratorių laivyne. Niekas nesuprato kodėl, kai buvau kviečiamas, nevykau dirbti į Maskvą ar Sankt Peterburgą, nes tai buvo prestižiniai miestai, siūlė tikrai geras darbo sąlygas.

– Koks buvo jūsų pirmasis išplaukimas laivu?

– Kai buvau dešimtoje klasėje, nuvažiavau aplankyti draugų į Klaipėdą. Tuomet ir teko plaukti su žvejybos botu nuo Smiltynės iki tuometinio „Baltijos“ žvejų kolūkio. Prisimenu, kaip man, dar vaikui, patiko ši kelionė. Juk mums net valdyti laivą davė!

– Klaipėdoje dirbote pagal savo specialybę?

– Pradžioje man siūlė pasilikti Kaliningrado mokykloje dėstytojauti, bet aš supratau, kad negalėsiu pasakoti ape laivus juose nepabuvęs. Todėl išėjau dirbti į jūrą. Plaukiojau tanklaiviais, transporto, prekybos laivais. Teko plaukioti tuo metu garsiu laivu „Antanas Sniečkus“. Iš pradžių buvau padėjėjas, vėliau iškilau iki kapitonų. Tuo pačiu metu įstojau į vieną iš stipriausių aukštųjų mokyklų tuometinėje Tarybų Sąjungoje – Sankt Peterburgo Makarovo aukštąją inžinerinę mokyklą. Baigiau aspirantūros, dabar vadinamas doktorantūros neakivaizdines studijas. Apsigyniau daktaro darbą laivo manevringumo tema.

Disertaciją rašė laive

– Kaip spėdavote plaukioti laivuose ir mokytis Sankt Peterburgo mokykloje?

– O ką daugiau veikti laive? Moterų nė už šimto mylių nesurasi, išgerti negali, nes muitinė leisdavo pasiimti tik du butelius, net jei išplauki pusei metų. Tai belieka slampinėti po denį arba kažkuo užsiimti. Aš mokydavausi. Buvau susidaręs gerą režimą ir tuo metu nemažai savo laisvalaikio praleidau mokydamasis. Vėliau apsigyniau ir habilituoto daktaro laipsnį. Po to, kai dirbau Kauno politechnikos institute, teko plaukioti Lietuvos jūrų laivininkystėje, paplaukiojau visų tipų laivais. Kai rašiau savo mokslinius darbus, tai pravertė. Be to, man patiko, kad savo darbams medžiagą galiu pateikti iš praktikos. Visi mano moksliniai, doktorantūros baigiamieji darbai paremti žiniomis, kurias įgijau plaukiodamas laivuose.

– Ar patiko jūrininko darbas?

– Jis tikrai įdomus. Ilgai pradirbau prie Afrikos krantų, Karibų jūrose. Tuo metu buvusioje Tarybų Sąjungoje paprasti gyventojai net nesvajodavo apie tokias keliones. Iš Sąjungos teritorijos galėdavo išplaukti tik jūrininkai.

Bet dirbti prie Afrikos buvo sunku. Tuo metu buvau kapitono padėjėjas transporto laive. Plaukėme prekybos laivais ir buvau atsakingas už krovinį. Ko tuo metu tik nedarydavome, kad apsaugotume prekes. Vagystės Afrikos uostuose būdavo masiškos. Prie Nigerijos krantų piratai įžūliai apiplėšinėdavo laivus. Gerai, kad turėjome didelę, apie 60 žmonių, įgulą. Piratai mus bijodavo pulti, bet uostuose vagysčių pasitaikydavo dažnai.

Ir kapitonas, ir mokslininkas

– Dabar dirbate Klaipėdos universitete. Labiau patinka būti krante ar jūroje?

– Nežinau, kur geriau – krante ar jūroje. Visur gerai, kai turi mėgstamą darbą. Esu daug ką išbandęs. Prieš tai dirbau Susisiekimo ministerijoje, bet po kiek laiko išėjau. Nenorėjau būti biurokratas. Universitete vėl reikėjo viską pradėti nuo nulio, kaip ir kiekviename naujame darbe.

– Ką manote apie dabartinius studentus?

– Jie labai protingi. Anksčiau visi žinodavo, kad po universiteto gaus darbą. Dabar to nėra, pats renkiesi, ko nori, todėl į studijas ir gyvenimą jie kimba rimčiau. Labai džiaugiuosi, kad dauguma mano studentų lieka Lietuvoje. Ir, galiu pagirti, padaro neblogą karjerą. Smagu, kai galiu pabendrauti su buvusiais studentais, kurie dabar jau tapę įmonių direktoriais. Iki šiol palaikome su kai kuriais šiltus santykius, kartais jie ateina paklausti mano patarimo.

– Trejus metus iš eilės buvote pripažintas geriausiu universiteto jūrinės srities mokslininku. Kartu suspėjote pabūti beveik dešimt metų jūrų kapitonu. Jūs save laikote daugiau mokslininku ar jūrininku?

– Aš mokslininkas, kuris mokosi iš praktikos, ir jūrininkas, kuris praktiką paverčia teorija. Esu parašęs 18 vadovėlių ir apie 200 straipsnių.

Paplūdimyje kuria teorijas

– Koks jūsų laisvalaikis?

– Mano darbas ir yra mano laisvalaikis, nes tai daryti man malonu. Manau, nė vienas mokslo žmogus negali išjungti savo proto ir nuolat generuoja idėjas. Čia kaip pasakojime apie Niutoną – sėdėjo po medžiu, nukrito obuolys ir šviesuolis sumastė, kad tą obuolį turi kažkas traukti prie žemės, nes jis krenta žemyn. Taip gimė žemės traukos dėsnis. Tą patį ir aš darau – guliu paplūdimyje, o mintys sukasi, kodėl viskas taip yra. Šiaip, jei rimčiau, mėgstu po darbo būti sode. Nors esu jūrininkas, vis dėlto kaip ir kiekvienam lietuviui iš kišenės kyšo žagrė. Ir mane, kaip kaimo vaiką, traukia pasikapstyti sode. O kaip jūrininką mane vilioja kelionės. Kartais per savaitę nukeliauju apie 10 tūkst. kilometrų. Aišku, lėktuvu. Komandiruotės man – kaip atostogos. Kartais maršrutas būna sunkus – nuskrendi į Kazachstaną, Azerbaidžaną, paskui į Austriją ir vėl namo – į Vilnių. Labai džiaugiuosi, kad dirbu universitete ir dalyvaudamas įvairiuose projektuose, susijusiuose su mano sritimi – jūrų transportu, uostais, turiu galimybę keliauti. Esu taip pat Europos Komisijos transporto patarėjų grupės narys, todėl Briuselis man jau beveik savas miestas. Suskaičiavau, kad paskutiniais metais su lėktuvais praskraidžiau apie du šimtus valandų, todėl juokauju, kad galėtų man išduoti ir piloto mėgėjo licenciją.

–Ar žmona nepriekaištauja, kad per komandiruotes retai būnate namie?

– Kai mano išrinktoji tekėjo už manęs, aš buvau jūrininkas. Todėl dabar jai ir sakau – juk žinojai, už ko teki. Aišku, suprantu, kad šeima nukenčia dėl mano darbo.

– Kaip visur suspėjate – dirbate dėstytoju universitete, rašote mokslines knygas, Europos Komisijoje esate patarėjas transporto klausimais?

– Anksti keliuosi. O jei rimčiau, kartais ir nespėju, bet stengiuosi savo laiką susiplanuoti. O kartais leidžiu sau ir pailsėti. Būna dienų, kad visai nieko neveikiu.

Apie save ir svajones

– Kokį matote save iš šalies?

– Vienoje laidoje mačiau, kaip mokslininkai klausė žmonių, patyrusių klinikinę mirtį, apie tai, kaip jie save matė iš viršaus. Tai ir aš turėčiau patirti tą patį, kad pamatyčiau iš šalies. Manau, kad visi žmonės apie save galvoja gerai. Sau aš esu nei per geras, nei per blogas, žodžiu – vidutinis. Manau, visi žmonės yra labai panašūs. Tik likimas kiekvienam davė skirtingas galimybes, skirtingus išgyvenimus. Esu girdėjęs labai gerą mintį: „Gyvenk, kol gyvenasi, nes numirsi ilgam“. Aišku, tai pajuokavimas, bet jame labai daug tiesos.

– Ko dar norėtumėte iš gyvenimo, kad galėtumėte pasakyti – dabar man jau nieko netrūksta?

– Daug anūkų.