Mokesčių inspekcijos viršininkas prabangoje nesimaudo

Šeštadienio interviu apie karjerą mokesčių inspekcijoje, laiką šeimai ir sau

Septyniolika metų vis kitos apskrities mokesčių inspekcijai vadovaujantis Audrius Morkūnas Klaipėdoje – jau treji metai ir niekur kitur kraustytis nebenori. Laukia, kol susiras būstą ir įsitvirtins pajūryje. Kraustymosi laukia ir Naujojoje Akmenėje likusi Klaipėdos apskrities mokesčių inspekcijos viršininko šeima – žmona Rasa ir sūnus Ignas, su kuriais ekonomistas jau keleri metai matosi tik savaitgaliais.

Darbui atsidavęs A.Morkūnas uostamiestyje draugų užgyventi dar nespėjo. Tam esą nėra laiko. Užtat gali džiaugtis prisidėjęs prie mokesčių inspekcijos įvaizdžio gerinimo ir didžiulio – net 450 darbuotojų – inspekcijos kolektyvo sutvirtinimo.

Aplinkinių prielankumą jis užsitarnavo ne tik sąžiningumu, bet ir kuklumu, puikiu humoro jausmu ir... aukštaitišku akcentu. „Jis labiausiai kliuvo telšiškiams, kurie stebėdavosi, kaip galima taip kalbėti. Nesu diktorius, todėl atsikratyti akcento net nebandžiau“, - juokėsi pakruojiškis, buvęs Naujosios Akmenės, Mažeikių, Telšių mokesčių inspekcijų vadovas, dabartinis Klaipėdos mokesčių inspekcijos viršininkas, uostamiestį vadinantis paskutine stotele savo karjeroje.

Dairosi būsto

- Audriau, Jus kas keleri metai paskiria vadovauti vis didesnei apskričiai. Klaipėdos apskrities mokesčių inspekcija – Jūsų karjeros viršūnė?

- Galima ir taip sakyti. Tačiau jeigu išties būčiau karjeristas, elgčiausi visiškai kitaip. Mano atveju, gyvenimas taip susiklostė, kad vis migruoju.

- Jeigu pasiūlytų kilti karjeros laiptais ir vykti į Vilnių, ar sutiktumėte?

- Nebent tai būtų pasiūlymas dirbti versle. Mokesčių inspekcijoje mano karjera, tikiuosi, baigsis ties Klaipėda.

- Tačiau Jūsų šeima gyvena Naujojoje Akmenėje...

- Laukia, kol viskas bus paruošta, kad žmona ir sūnus galėtų keltis į uostamiestį. Būstą rasti ne taip lengva. Kol kas gyvename taip, kaip galime. Kiekvieną savaitgalį skubu pas šeimą. Žmona dirba. Ji – taip pat ekonomistė. Vienuolikmetis sūnus Ignas mokosi ketvirtoje klasėje.

- Nesigailite, kad visus tuos metus esate atskirtas nuo šeimos?

- Šeima mane palaiko. Pradėjau vadovauti būdamas dvidešimt šešerių. Buvau maksimalistas. Naktimis dirbdavau. Gal todėl kiek ir graužiuosi dabar. Galėjau tą laiką skirti sūnui, kurio netekome prieš daugelį metų. Nors šis įvykis dar labiau sustiprino šeimą. Beje, kai klausia, kiek turiu vaikų, visada atsakau, kad esu dviejų sūnų tėvas... Aišku, sunku gyventi, kai šeimą matai tik savaitgaliais, tačiau taip gyvename jau daugelį metų.

- Kodėl taip ilgai užsibuvote šioje sistemoje?

- Kiekvienas turi daryti tai, kas jam geriausiai sekasi. Esu „tiksliukas“, todėl ir stojau į pramonės planavimo specialybę. Maniau, kad dirbsiu ekonomistu kokiame versle, juk tuo metu mokesčių inspekcija tik kūrėsi. O užsilikau todėl, kad mokesčių sferoje reikia nuolat tobulintis, kad neatsiliktum. Nors trumpam iškritęs iš konteksto gali labai nukentėti. Todėl prie įtempto darbo prisideda dar ir nuolatiniai kursai, seminarai, kvalifikacijos kėlimas.

- Turėdamas tiek patirties ir žinių, seniai galėjote užsiimti savu verslu...

- Tokių minčių buvo ir yra, tačiau iššūkių užtenka ir dirbant dabartinėje tarnyboje. Vis judu iš vienos vietos į kitą ir žadu sau, kad šis kartas – paskutinis. Taip ir bus. Dabar mane iš Klaipėdos, tikiuosi, vargu ar kas išvilios.

Žiūri į akis

- Neatrodote griežtas. Tai – klaidingas įspūdis?

- Save vertinti nėra pats maloniausias dalykas. Būti geram lengva, tačiau būti teisingam – daug sunkiau. Nemėgstu rėkti ant žmonių, jų žeminti, nes pats tokio elgesio nepakęsčiau.

- Kaip tokiu atveju sugebate suvaldyti tokį didelį kolektyvą?

- Net valstybinės įstaigos vadovas visų pirma taip pat yra žmogus. Bendrauti padeda humoro jausmas, kartais tenka ir žvilgsniu žmogui parodyti, ką jis padarė ne taip.

- Žvilgsniu?

- Išmokau žiūrėti tiesiai į akis. Jeigu žmogus supratingas, susiprotės, kodėl taip žiūriu. Aišku, ne visiems šis būdas tinka. Tenka ir „ant kilimėlio“ išsikviesti. Žmonių neįbauginu, nes tai neetiška ir kenkia darbui. Juk jeigu žmogus bijo, jis gali nuslėpti kokią nors informaciją, dėl kurios aš, kaip vadovas, galiu priimti klaidingą sprendimą.

- Kiek Jūsų nuopelno tame, kad kadaise griežtumu garsėjusios mokesčių inspekcijos duris žmonės pradėjo varstyti be baimės?

- Tai – tiek mano, tiek visos Valstybinės mokesčių inspekcijos, kuri nusprendė atsigręžti į paprastus mokesčių mokėtojus, nuopelnas. Prieš ateidamas į šią vietą pažadėjau, kad bendravimas su klientais turi pasikeisti. Mano tikslas buvo pagerinti Klaipėdos mokesčių inspekcijos reputaciją, sustyguoti kolektyvą taip, kad ateityje būtų išvengta krizių, kurių, neslėpkime, būta.

- Vadinasi, esate geras vadybininkas?

- Manyčiau, kad neblogas.

- Deklaraciją pats pildote ar sekretorei patikite?

- Pats. Privalau išbandyti visas inspekcijos naujoves.

- Žmonės skundžiasi, kad pildyti deklaracijas sunku. Kiek šiemet sugaišote pildydamas?

- Kelias minutes.

Pasiduoda gidui

- Jūsų darbas – ne iš lengvųjų. Kaip ilsitės?

- Darbo namo nenešu iš principo. Geriau darbe ilgiau pasėdžiu. Po darbo skaitau. Nepatikėsite – visai ne detektyvus, bet romanus. Mėgstu kultūrą – teatrą, koncertus. Norisi pasinerti į visiškai kitokią sferą, kad negalvočiau apie darbą.

- Pavyksta?

- Ne visada.

- Pasportuojate?

- Su sūnumi krepšinį kartais pažaidžiame, į baseiną nueinu paplaukioti. Nedaug valgau, nes žinau, kad truputuką antsvorio turiu.

- Atostogas – neabejoju – leidžiate drauge su šeima, kurią ir taip retokai matote. Ką veikiate ilgesniam laikui susitikę?

- Keliaujame. Dažniausiai automobiliu – į Lietuvos, Latvijos kurortus, į gamtą. Kartais su draugais vykstame iškylauti.

- Su klaipėdiečiais draugais?

- Ne, tokių neturiu. Čia – tik pažįstami. Visi geriausi draugai – iš jaunystės laikų. Kai kurie tėviškėje gyvena, kiti po visą Lietuvą išsibarstę. Paskiriame grupės vadovą ir leidžiamės į kelionę.

- Turbūt vadovas paprastai būnate Jūs?

- Atvirkščiai. Leidžiu draugams vadovauti paradui. Mėgstu, kad laisvalaikiu vadovautų man. Net kai su šeima vykstame į tolimesnes keliones – pavyzdžiui, po Europos sostines – visiškai atsiduodu gidams. Man patinka, kai viskas būna suplanuota.

- O sodybą ar bent kokį sodo namelį turite? Daug turto užgyvenote tiek metų dirbdamas mokesčių inspekcijos vadovu?

- Gyvenu iš algos, iš to, ką sąžiningai užsidirbau. Žemių ir rūmų tikrai neturiu. Nesu iš tų kelių procentų šalies gyventojų, kurie gyvena prabangoje.

- Ar Jums kada nors siūlė kyšį?

- Vien pasiūlymą laikyčiau įžeidimu. Korupcijos nemėgstu. Gyvenime vadovaujuosi sąžine.

- Pabaigai – klausimas su šypsena: ar žmonės smalsauja, iš kokių kraštų kilęs neįprastą akcentą turintis inspekcijos viršininkas?

- Retai paklausia. Atsakau, kaip yra – kilęs iš Pakruojo. Sudėtingiausia buvo, kai penkerius metus dirbau Telšiuose. Žemaičiai stebėdavosi, koks čia akcentas. Bet yra taip, kaip yra. Aš juk – ne diktorius.