J. Leika į mišką atėjo ne iš šeimos tradicijos, tačiau čia rado savo gyvenimą. Dukros profesinis kelias įvairus – privatus sektorius, Aplinkos apsaugos agentūra, darbas regioniniame parke, galiausiai – VMU. Nors abiejų keliai į miškininkystę skirtingi, tačiau abu atvedė prie bendros prasmės. Miškas jiems yra daugiau nei darbas – tai vieta, kur susitinka praeitis ir ateitis, gamtos ciklai ir žmogaus atsakomybė.
– Jūsų šeimoje miškininkystę pasirinko jau keturios kartos. Ką Jums reiškia toks paveldas?
Ugnė: Gal tai labiau atsitiktinumas arba kažkoks paveldimas pomėgis yra būti gamtoje, stebėti, kas vyksta aplinkui, tyrinėti, kas šlama, šliaužioja ar mauroja miškuose. Prieš duodama šį interviu pasidomėjau – pasirodo, iš mamos pusės eigulių savo linijoje galime atsekti iki 1855 m. Taigi, matyt, yra kažkoks giminės polinkis link ošiančių girių.
Jonas: Mano šeimoje miškininkų nebuvo. Tačiau aš gimiau po poros savaičių tėvams sugrįžus iš tremties Sibire. Ten tėvas dirbo prie sielių plukdymo, o motina – lentpjūvėje. Tikriausiai liko medžio kvapo mano genuose.
– Koks pirmas prisiminimas iš miško, kuris išliko atmintyje?
Ugnė: Šerniukų vada, bėganti prieš akis. Nors nelabai elegantiški, man jie vis dar mieliausi miško žvėrys. Daug daug laiko, praleisto grybaujant su seneliu, – ryškios raudonikių kepurėlės.
Jonas: Iš kolūkio miško su tėvu nugvelbėme storą drebulę išskobti loviui lašiniams sūdyti. Gražiai sutvarkėme aplinką, šakas išvežėme, kad niekas nepastebėtų. Tačiau skylė į dangų liko – man tada buvo gal penkeri ar šešeri. Gal todėl kiekvienais metais jaučiu poreikį pasodinti nors kelis šimtus medelių – užtaisyti tą skylę.
– Jonai, kiek metų dirbate girininku ir kas labiausiai motyvuoja šiame darbe?
Jonas: Tame pačiame miške dirbu jau 45 metus: aštuoniolika metų – girininko pavaduotoju ir 27 metus – girininku. Šiame darbe savo gerus ar blogus darbus ryškiau pamatai tik po 30–40 metų. Galvoju, kad man pasisekė… Kad ir nedideliame žemės lopinėlyje galiu palikti ne prastesnį mišką, nei radau, užkoduoti po poros šimtų metų būsiančią sengirę.
– Kokie pokyčiai miškininkystėje per Jūsų karjerą labiausiai įstrigo?
Jonas: Labiausiai pasikeitė požiūris į beržus ir į sausus medžius. Anksčiau vyravo rankinis darbas, dabar – mechanizuotas. Tai būtų labai šaunu, bet kai į retinimo kirtimą atrieda porą dešimčių tonų sverianti medkirtė, pasidaro neramu.
– Ugne, kiek tėčio ir senelio profesija turėjo įtakos Jūsų pasirinkimui?
Ugnė: Tikriausiai daugiausia įtakos turėjo, kad buvimas gamtoje ar tamsiame miške tapo visiškai natūraliu dalyku. Iki šiol nesuprantu didelės erkių, žvėrių ar buvimo vienai miške baimės. Pasirinkimui tai galėjo turėti įtakos. Nežinau, kodėl, bet labiausiai įsiminė miško vagių ir brakonierių gaudymas, miško kelių įrengimas ir priežiūra. Matyt, reiklūs tam buvo tėtis ir senelis.
– Ugne, Jūsų profesinis kelias labai įvairus – nuo tarptautinės įmonės iki aplinkosaugos agentūros ir edukacijos. Kaip šios patirtys formavo požiūrį į gamtą ir darbą?
Ugnė: Baigiau ekologijos studijas, tačiau pirmas mano darbas buvo tarptautinėje įmonėje parduodant reagentus DNR tyrimams. Pasirodė nuobodoka ir pasigedau platesnių erdvių. Vėliau Aplinkos apsaugos agentūroje teko dirbti biurokratinį darbą, susijusį su leidimais, tad ilgai neištempiau. Grįžau į gimtąsias vietas ir dirbau regioniniame parke rekreacijos ir edukacijų srityje – labai smagus darbas, tačiau pasirodė, kad norisi daryti daugiau dėl gamtos. Dėl to galimybė VMU koordinuoti gamtosaugos projektus pasirodė labai patraukli. Profesinis kelias parodė, kad gamtos aplink save norisi tik daugiau. Nors ir dabar didžiąją darbo dalį praleidžiu prie kompiuterio, bet matyti, kaip idėjos įgyvendinamos realybėje, yra nuostabu.
Pabuvęs miške ir blogas, ir geras žmogus tampa nors kuriam laikui ramesnis ir geresnis, nors daugelis to ir nesupranta.
– Koks jausmas žinoti, kad Jūsų priimti sprendimai turės poveikį gamtai ne vienus metus, o dešimtmečius?
Ugnė: Puikus. Žinoma, stengiamės priimti geriausius sprendimus, vadovaudamiesi dabartinėmis mokslo žiniomis ir miškininkų praktika. Malonu laukti, pamatyti, kas pasiteisina. Dar geresnis jausmas, kad tikrų apčiuopiamų rezultatų pamatys tik mano vaikai ar anūkai.
– Ar pasitaiko, kad kartu diskutuojate apie mišką ar gamtotvarką?
Ugnė: Pasitariu gana dažnai. Kadangi pagal išsilavinimą nesu miškininkė, daugiausia klausimų kyla apie kirtimus ir medienos apskaitą – kas po ko daroma, kaip įtraukiama į apskaitą.
Jonas: Kai būname dviese, diskutuojame dažnai. Iš mūsų miškų dažnai nukeliaujame toliau ir aukščiau – suglobalėjame. Kadangi amžiaus ir gyvenimo patirties skirtumas nemenkas, tą patį reiškinį dažnai matome iš skirtingų pusių, o tai padeda daug plačiau suprasti visumą. Dažniausiai vienas kitą suprantame.
– Ar miškas visuomenei yra labiau ekonominė, ar dvasinė vertybė?
Ugnė: Manau, kad lietuviams tai visų pirma dvasinė vertybė. Matyt, mumyse vis dar gyvena kažkoks senovės pagonių dvasingumas, kur miškas – ne tik resursas, bet ir prieglobstis, gėrybių šaltinis ir ryšys su tuo, kas buvo ir kas dar tik bus. Iš ekonominės pusės – tai tvarūs mediniai namai ir baldai. Svarbiausia – iš atsakingai ir tvariai išgautos medienos.
Jonas: Daug žmonių susikuria gerovę iš miško: kas kirsdami, o kas gindami mišką. Vis dėlto galvoju, kad svarbiausia yra geroji miško dvasia, kuri stabilizuoja visuomenę. Pabuvęs miške ir blogas, ir geras žmogus tampa nors kuriam laikui ramesnis ir geresnis, nors daugelis to ir nesupranta. Nuo senovės giria – mūsų draugas: mus maitino, globojo ir gynė.
– Ką Jums reiškia miškas šiandien – profesine prasme ir asmeniškai?
Ugnė: Iš profesinės pusės – tai darbo objektas. Gyvename miškų zonoje, bet kokiu atveju turėtume medžiais apaugusių plotų, tačiau miškininkų dėka galime pakreipti natūralią eigą: kaip miškas atrodys, kokie medžiai augs, kokius gamtos ir visuomenės poreikius jis galės atliepti. Man tai maloniausia vieta būti – su savais kvapais, garsais ir slaptais gyvūnų gyvenimais.
Jonas: Profesiškai – neišsenkantis kūrybos, ieškojimų, praradimų ir atradimų objektas. Tikriausiai myliu aš tą mišką: jaučiu ryšį su praeitimi per medį seną ir ateitimi – per medį jauną.
– Ko palinkėtumėte jaunam žmogui, svarstančiam tapti miškininku?
Jonas: Neužmiršk praeities, gyvenk dabartimi, dirbk ateičiai.
Naujausi komentarai