Jos teigimu, dėl tęstinumo turėtų sutarti ne tik vyriausybė, bet ir visuomenė.

„Tik mums visiems būtina pasakyti, ko norime ir kokio rezultato siekiame. Tačiau rezultatų švietimo sistemoje per metus neįmanoma pamatyti. [...] Jeigu ir ateityje spręsime problemas tik čia ir dabar, tai ateityje jų turėsime dar daugiau. Todėl reikia susitarti, kad tikime švietimu ir kad kokybiškas švietimas – visų mūsų reikalas. Ar yra geresnė visų mūsų investicija nei švietimas?“ – interviu LRT.lt sako J. Petrauskienė.

– Jūsų darbo ministro poste pradžia beveik sutapo su skandalu Vilniaus „Laisvės“  gimnazijoje, kur mokiniai stojo ginti savo mylimo mokytojo, o direktorę praktiškai išvarė iš mokyklos. Kaip vertinate tokias mokyklų gyvenimo aktualijas ir ar šis incidentas jums nebuvo staigmena?

A. Ufarto / BFL nuotr.

– Mokiniai savo reakcija parodė, kad jiems rūpi tai, kokia situacija gimnazijoje. Viena vertus, gerai, kad mokykloje veikia bendruomeniškumo principai. Kita vertus, ar į tokių konfliktų sprendimus derėtų įtraukti ir vaikus, kad jie statytų barikadas?

Tačiau juk mokykla – mūsų visuomenės gyvenimo atspindys. Kiekvienos mokyklos vadovas turėtų būti savo bendruomenės lyderis, telkiantis ją bendram, saugiam ir produktyviam darbui bei geriems ugdymo rezultatams. Vien tai, kad toks konfliktas „Laisvės“ gimnazijoje įvyko ir įgavo tokį platų atgarsį, byloja, kad šioje mokykloje kažko pritrūko.

– Jums nebejotinai teks prie derybų stalo susėsti su pedagogų profsąjungomis, nes, atrodo, kad pinigai mokytojų algoms pakelti, kuriuos jiems buvo pažadėjusi jūsų pirmtakė Audronė Pitrėnienė, nenumatyti kitų metų šalies biudžete.

– Man būtų nekorektiška komentuoti A. Pitrėnienės veiklą ar jos pažadus pakelti atlyginimus mokytojams. Bet pažadus, žinoma, reikėtų ištesėti.

Vyriausybės programoje numatyta, kad turėtų būti keliamas mokytojo prestižas, jis turėtų jaustis saugus ir profesiškai, ir finansiškai.

Manau, nėra tokio sprendimo, kad, mostelėjus ranka, padidėtų ir pedagogų algos, ir jie su pasididžiavimu sakytų, kad džiaugiasi būdami mokytojais, ir mokyklas baigę jaunuoliai su noru rinktųsi mokytojo profesiją, o mokiniai bei jų tėvai gerbtų mokytojus.

Tam reikia viso komplekso priemonių. Keliai joms pasiekti numatyti vyriausybės programoje.

– Kokie tie keliai?

– Mokytojų kvalifikacijos kėlimo, atlyginimų, mokyklų finansavimo sistemos peržiūra, mokyklų bendruomenių veiklos aktyvinimas, remiantis gerais pavyzdžiais. Taip pat numatyta peržiūrėti mokyklų vertinimo tvarką. Šie keliai turėtų vesti ir mokytojų algų kėlimo bei jų prestižo didinimo link.

Apie tai kalbėjome ir su premjeru Sauliumi Skverneliu, ir su pedagogų profsąjungų bei mokyklų bendruomenių atstovais.

Turime tris mėnesius, per kuriuos bus sudarytas vyriausybės programos įgyvendinimo planas, kuriame bus numatytos ir priemonės mokyklų bei pedagogų problemoms spręsti.

– Vadinasi, bus suspėta rasti lėšų pedagogų algoms padidinti?

– Vyriausybė ieško tam lėšų šalies biudžete, tačiau, mano galva, reikia ne vienadienių, greitų sprendimų, o ilgalaikės programos, pagal kurią per tam tikrą laiką iš tikrųjų būtų pakelti mokytojų atlyginimai ir jie būtų tikri, kaip gyvens po kelerių metų ar dar toliau. Tokia perspektyva suteiktų saugumo garantiją ir mokytojo profesiją besirenkantiems jauniems žmonėms, nes jie taip pat žinotų, kas jų laukia po studijų ir kokį gaus atlyginimą, pradėję mokytojauti.

– Kas lemia, kad kiekvienas švietimo ir mokslo ministras pradeda švietimo reformą iš naujo? Nerandama tinkamų ir visiems priimtinų sprendimų ar yra kitų priežasčių?

– Nors žodis „reforma“ daug kam rėžia ausį, turėtume suprasti, kad švietimo sistema – didžiulė, visos jos grandys vienodai svarbios ir turėtų veikti kokybiškai.

Nors žodis „reforma“ daug kam rėžia ausį, turėtume suprasti, kad švietimo sistema – didžiulė, visos jos grandys vienodai svarbios ir turėtų veikti kokybiškai.

Taip pat ne vienos užsienio šalies patirtis įrodė, kad, vykdant švietimo reformas, negalima blaškytis. Besikeičiančios vyriausybės turėtų užtikrinti tų reformų tęstinumą. Dėl tęstinumo turėtų sutarti ne tik vyriausybė, bet ir visuomenė.

Tik mums visiems būtina pasakyti, ko norime ir kokio rezultato siekiame. Tačiau rezultatų švietimo sistemoje per metus neįmanoma pamatyti. Juk kartais atsitinka taip, kad vaikas su švietimu būna susijęs iki trisdešimties metų. Kaip užtikrinti, kad jis tuo mokyklos ir studijų keliu eitų sėkmingai? Pasikartosiu – būtinas reformos tęstinumas. Estams tai pavyko pasiekti, o Suomijoje švietimo sistemos pertvarka nė kiek nenukentėjo, net pasikeitus ne vienai vyriausybei.

Jeigu ir toliau spręsime problemas tik čia ir dabar, tai ateityje jų turėsime dar daugiau. Todėl reikia susitarti, kad tikime švietimu ir kad kokybiškas švietimas – visų mūsų reikalas. Ar yra geresnė visų mūsų investicija nei švietimas?

– Bet ar yra žinoma ta teisinga švietimo kryptis ir tikslas, kurių link reikėtų nesiblaškant eiti?

– Ta kryptis yra švietimo kokybė. Jos matavimo rodiklių bei matų yra įvairių. Jie išbandyti ir veikia. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad švietimas tiesiogiai susijęs su demografine situacija. Juk gyventojų ir vaikų Lietuvoje mažėja. Kaip tokia didžiulė švietimo sistema geba į tokius pokyčius reaguoti ir persitvarkyti?

Jei sieksime, kad mokyklose išliktų status quo, tik reikia daugiau pinigų joms išlaikyti, tuomet situacija nesikeis ir visos problemos nepajudės iš vietos. Bet, jeigu norime, kad švietimo kokybė keistųsi ir gerėtų, tuomet reikia kryptingai, nesiblaškant eiti pertvarkos link.

– Kaip, finansuojant mokyklas, bus pereinama nuo mokinio krepšelio prie klasių komplektų finansavimo? Ir kuo šie finansavimo būdai skiriasi?

– Renkantis mokinio krepšelio finansavimo būdą, pinigai į mokyklas ateina paskui kiekvieną vaiką. Kitaip tariant, mokyklų resursus lemia mokinių skaičius.

Mokyklos šiuo požiūriu labai skiriasi: Vilniaus mokyklų klasėse yra ir po trisdešimt vaikų, o provincijos – po kelis vaikus. Tačiau ugdymo kokybės iš visų mokyklų reikalaujame vienodos. Kaip pritraukti jaunus, kvalifikuotus pedagogus dirbti kaimo mokyklose ir kaip bei kuo juos motyvuoti, kad, baigę studijas, pasirinktų ne didmiesčius, o – provinciją?

Šios problemos rodo, kad dabartinė mokyklų finansavimo sistema nebeveikia taip, kaip turėtų veikti, kad būtų užtikrinta ugdymo kokybė ir mažinama atskirtis tarp mokinių. Juk vaikai, gimę kaime, dėl to nekalti. Jiems irgi reikia ne prastesnių švietimo paslaugų, nei miestų vaikams.

Valstybei teks šių problemų sprendimui duoti kryptį ir padirbėti su savivaldybėmis, kaip turimus resursus švietimui finansuoti panaudoti efektyviausiai.

Šiuo metu klasės krepšelio finansavimo būdas yra bandomas. Pirmųjų rezultatų tikimės kitų metų sausį arba vasarį.

– Ar gali taip atsitikti, kad didmiesčių ir provincijos mokyklos bus finansuojamos skirtingai?

– Finansavimo principas turėtų būti toks pats, bet turėtų būti ir galimybių lankstumui.

– Pastaraisiais metais mokyklų vadovai skundžiasi, kad su žiburiu reikia ieškoti gamtos mokslų mokytojų, o į kai kurias specialybes Lietuvos edukologijos universitetas jau kelerius metus iš eilės nesulaukia studentų. Kaip spręsti šią problemą?

– Deja, stipriausi abiturientai vengia rinktis mokytojo profesiją. Edukologijos krypties studijas renkasi silpniau nei vidutiniškai pasirengę abiturientai. Be to, jie dažniausiai renkasi ikimokyklinio, šokio, kūno kultūros, darbų ar kitas mokytojo specialybes. Mokytojų dalykininkų universitetas beveik nebeparengia. Tai didžiulis iššūkis mokykloms.

Todėl vyriausybės programoje ir atsirado nuostata peržiūrėti pedagogų rengimo tvarką. Daugelyje pasaulio valstybių yra laikomasi praktikos, kad tik stiprios aukštosios mokyklos gali parengti gerus mokytojus ir tik stiprūs abiturientai gali tapti stipriais mokytojais.

Šiuo metu mokyklose tokia situacija, kad mokytojų – ir per daug, ir trūksta. Kas pakeis tuos mokytojus, kurie netrukus išeis į pensiją?

Galbūt tos aukštosios mokyklos, kurios rengia geografus ar biologus, galėtų suteikti studentams galimybes greta pasirinkti dar ir fizikos ar matematikos dalykus. Taip galėtų atsirasti mokytojų, kurie galėtų gimnazijose dėstyti po kelis dalykus.

Šiuo metu nesėdime prie balto popieriaus lapo. Yra parengtos kelios mokytojų rengimo koncepcijos, įtrauktas ir mišraus rengimo modelis. Reikia tik jas aptarti ir nuspręsti, kokiu keliu eiti.

– Kokia šalies universitetų ateitis? Vieni politikai laikosi nuostatos, kad iš šiuo metu esančių 44 aukštųjų mokyklų turėtų likti trys, keturios ar penkios. Kiti mano, kad geriau jas apjunti.

– Tikiu tuo, kas buvo numatyta strategijoje „Lietuva 2030“. Joje sakoma, kad Lietuva norėtų turėtų stiprias, tarptautiniu lygiu konkurencingas aukštojo mokslo institucijas, kurių diplomais galėtume didžiuotis, o juos vertintų visi darbdaviai.

Nereikėtų užsimerkti prieš tokius faktus, kurie rodo, kad į kai kuriuos Lietuvos universitetus pastaraisiais metais studentų stojimas sumažėjo 60 proc. Todėl, jei mes norime ir aukšto lygio universitetų, ir aukšto lygio studijų juose, pertvarka būtina. Privalome sustiprinti aukštąjį mokslą, sutelkdami išskaidytą jo potencialą.

Nereikėtų užsimerkti prieš tokius faktus, kurie rodo, kad į kai kuriuos Lietuvos universitetus pastaraisiais metais studentų stojimas sumažėjo 60 proc.

Šiuo metu Lietuva yra tarp šalių, kurių aukštosios mokyklos rengia mažiausiai doktorantų. Tai kaip gi rasti motyvaciją abiturientams, kad jie rinktųsi mokslininko karjerą, kad jiems būtų įdomūs moksliniai bandymai ar atradimai?

Su panašiomis aukštųjų mokyklų problemomis susiduria ir kitos pasaulio šalys. Universitetų jungimasis vyksta visoje Europoje ir pasaulyje. Šio proceso tikslas – ne kokį nors universitetą uždaryti, o sutelkti turimus resursus. Juk universitetas nėra pastatas. Universitetas – akademinė bendruomenė. Studentai privalo turėti teisę į aukšto lygio studijas. Dėstytojai turi gauti orų atlyginimą ir turėti sąlygas mokslinei veiklai vykdyti.

– Ar manote, kad iki 2030 metų Lietuva jau turės idealiai veikiančią švietimo sistemą?

– Labai norėčiau tikėti, kad pavyks parengti pertvarkos planą, o švietimui skiriamas finansavimas sudarys sąlygas pertvarkai įgyvendinti.

– Tikėtina, kad ministro poste dirbsite visą ketverių metų kadenciją. Kaip jums atrodo, kiek nuo jūsų, kaip ministrės, valios priklausys, kad švietimo reforma būtų įgyvendinama be trikdžių?

– Manau, kad ministerija turėtų nubrėžti pertvarkos kryptį, užtikrinti, kad ta kryptimi būtų nuosekliai einama. Ministerija taip pat turėtų būti ta institucija, kuri sutelktų švietimo bendruomenės patirtį, intelektą, tikėjimą, apjungtų visus pasiūlymus ir veiktų su visais kartu.