Lituanistei V.Dumčiuvienei pamokos netapo rutina

Šeštadienio pokalbis apie kalbą, mokyklos ir gyvenimo egzaminus

Abiturientams valstybinis lietuvių kalbos egzaminas – vienas sudėtingiausių. Šiuo metu tvyrantis rezultatų laukimas ir nerimas, ar visiems jį pasiseks išlaikyti, turi pagrindą.

Vilniuje šalies dvyliktokų darbus vertinusi uostamiesčio „Ąžuolyno“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Violeta Dumčiuvienė patvirtino, kad kasmet mokinių raštingumas prastėja, o egzamino užduotys išlieka pakankamai sudėtingos.

Mokykloje – 20 metų

- Tokiai išvadai reikia nemenkos patirties. Kiek metų dirbate mokykloje?

- Mokytojauju jau dvidešimt metų. Nei daug, nei mažai. Sakyčiau, vidutiniškas pedagoginio darbo stažas, nes mokykla dar nespėjo atsibosti, pamokos netapo rutina, bet jau yra patirties.

- Gal pedagogika – giminės tradicija?

- Tikrai ne. Tėvai dirbo tuometiniame Klaipėdos žuvų konservų fabrike. Išaugino mane su broliu. Jo kelias – kur kas tiesesnis nei mano. Kaip pradėjo nuo aštuoniolikos metų staliumi dirbti baldų kombinate, taip iki šiol ir tebedirba. Stebėtinas pastovumas!

O mane gyvenimas mėtė. Po mokyklas.

Kai baigiau lituanistines studijas Šiaulių pedagogikos institute, net nesvajojau gauti paskyrimo į Klaipėdą. Pasirinkome mokyklą arčiau vyro Vytauto gimtinės Jurbarko rajone. Tačiau ten trejų paskyrimo metų neištvėriau. Po poros metų nuvažiavau į Švietimo ir mokslo ministeriją ir pasiekiau, kad gaučiau paskyrimą į Klaipėdą.

Štai taip sugrįžau į gimtąjį miestą ir parsivežiau vyrą suvalkietį gyventi prie jūros.

Išsipildžiusios svajonės

- Vytautas Dumčius dabar vadovauja Martyno Mažvydo pagrindinei mokyklai. Ar su juo susipažinote studijų metais Šiaulių pedagogikos institute?

- Pažintis užsimezgė pirmame kurse: mus, pirmakursius, išvežė į kaimą, kur tris savaites rinkome rudens derlių. Ten ir susidraugavome.

Mūsų grupė iki šiol laikoma unikalia, nes turėjome net aštuonis vyrus! Tad juos ir išsidalinome su kurso draugėmis.

- Kodėl susidraugavote būtent su Vytautu?

- Mane patraukė jo rimtumas. Pajuokauju, kad gimiau jau suaugusi, nes nuo paauglystės savo svajonėse būsimąjį vyrą regėdavau tik intelektualą, kad nereikėtų vienai eiti į parodas, koncertus ir teatrus. Norėjau, kad vyras visų pirma būtų įdomus pašnekovas, draugas...

Mano svajonė išsipildė su kaupu. Todėl dešimtokei dukteriai Kamilei dažnai primenu: „Atsargiai svajok, apgalvotai tark troškimų žodžius, nes viskas, ko nori mūsų širdys, išsipildo“.

- Kodėl pasirinkote lituanistines studijas? Tai – irgi išsipildžiusi svajonė?

- Į mokyklą iš tiesų atvedė pašaukimas. Nuo mažens norėjau būti tik mokytoja ir nieku daugiau. Pamenu, kieme žaisdavau mokyklą – po 45 minutes draugams būdavo vedamos lietuvių, istorijos ar kitokios pamokos. Tiesa, šie kartais pykdavo, kad esu pernelyg griežta...

Troškimas mokytojauti liko toks pat stiprus ir mokantis Klaipėdos XV vidurinėje mokykloje (dabar - Ievos Simonaitytės pagrindinė). Tačiau blaškiausi, ką studijoms pasirinkti – fiziką ar lietuvių kalbą.

- Kodėl būtent šiuos du dalykus?

- Jie man sekėsi, buvo įdomūs, tačiau lemiamą reikšmę turėjo dvi puikios mano mokytojos: fizika sužavėjo Rūta Garuckienė, dabar „Versmės“ vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, o lietuvių kalba – Janina Bukantienė, dabar dirbanti Klaipėdos universitete. Studijoms lituanistiką pasirinkau todėl, kad ne itin mėgau matematiką, kurios neišvengiamai būtų tekę mokytis įstojus studijuoti tiksliuosius mokslus.

Vertintojai – ne automatai

- Sakėte, kad po studijų gyvenimas Jus mėtė po mokyklas.

- Grįžusi iš Jurbarko rajono dirbau „Versmės“ vidurinėje, po to – M.Mažvydo mokykloje. Kai vyras Vytautas tapo jos direktoriumi, išėjau į „Ąžuolyno“ gimnaziją.

- Kodėl?

- Nenorėjau dirbti vienoje darbovietėje su vyru – viršininku. Mes, moterys, esame jautresnės... Kai vyras dirba toje pačioje darbovietėje, žmona išgyvena ir dėl savęs, ir dėl vyro.

- Būtent tapusi „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytoja Jūs pradėjote važinėti į Vilnių vertinti šalies abiturientų brandos egzaminų darbus.

- Norėjau savo akimis pamatyti tą „virtuvę“ ir įsitikinti, ar iš tiesų aklai laikomasi vertinimo instrukcijų. Dabar galiu pareikšti: nepasitvirtino kalbos, kad vertinimo komisijoje mokytojai dirba kaip automatai – neva dvyliktokų darbai užkoduoti, o kai nežinai, kieno darbą taisai, vertini jį pernelyg nesigilindamas ir neatsakingai.

Taip tikrai nėra. Nors neturi žalio supratimo, kas tas vaikas, kurio darbą taisai, tačiau suvoki, kad nuo to, kokį įvertinimą abiturientas gaus, priklauso jo ateitis. Todėl vertintojai (bent jau grupė, kurioje dirbau) dirbo labai rimtai ir atsakingai.

- Kiek galite, papasakokite, kaip vyksta tas vertinimas?

- Vieną abituriento darbą vertino du mokytojai. Jie, beje, iš skirtingų egzamino centrų (Vilniaus ir Kauno), vienas kito nepažįstantys. Jei šių dviejų mokytojų vertinimai skyrėsi, abituriento darbą dar tikrino trečiasis vertintojas.

Dvyliktokų darbų iš patalpos nebuvo galima išnešti. Pašalinių žmonių nesimatė. Nors su šautuvu prie durų niekas nestovėjo, tačiau abiturientų darbų apsauga buvo visiškai užtikrinta.

Egzaminas – it lošimas

- Vertinote lietuvių kalbos darbus. Ar raštingi mūsų vaikai?

- Kartais susidaro įspūdis, kad nelengvas valstybinis egzaminas pasirenkamas avantiūristiškai. Dvyliktokai rizikuoja kaip lošėjai – pavyks išlaikyti arba ne. Nemažai šiųmečių abiturientų, mano nuomone, atsakingai neįvertino savo galimybių sėkmingai išlaikyti egzaminą, gal todėl daug kam buvo neįveikiama šalutinių sakinių, jungtukų ir, ar skyryba, taip pat kalbos kultūra.

- Kodėl taip yra? Ar prastėja raštingumas? O gal valstybinio egzamino užduotys – per sunkios?

- Vaikai iš tiesų mažiau skaito. Per savo dvidešimtį darbo mokykloje metų stebiu, kaip siaurėja vaikų gimtosios kalbos žodynas, kaip blanksta susidomėjimas knyga, menu.

Nors ir kalbama apie mokinių krūvio mažinimą, valstybinio egzamino užduotys tikrai nėra lengvinamos. Kaip mokytoja suvokiu, kad išeitis – ne formaliai, bet nuoširdžiai dirbti su vaikais. Pavyzdžiui, nors mokinių raštingumas baigiamas formuoti pagrindinėje mokykloje, neformaliai su vienuoliktokais ir dvyliktokais dirbantis mokytojas kartą per savaitę vieną literatūros pamoką paaukos kalbai kartoti, nes juk viskas užsimiršta. Tuomet vaikams nereikės papildomai mokytis ar repetitorių ieškotis...Tačiau net ir geranoriškiausias mokytojas per pamoką, kurioje – iki 30 vaikų, neturi galimybių su kiekvienu individualiai padirbėti. Štai turiu 120 dešimtokų. Nors aiškindama nuolat klausiu: „Ar visiems aišku?“, ne kiekvienas išdrįsta prie bendraamžių prisipažinti, kad nesuprato. Ir tik atliekant užduotis paaiškėja, kad toli gražu ne viskas taip puiku, kaip atrodė išaiškinus temą.

Galvoja apie studijas

- Jūsų duktė Kamilė – irgi dešimtokė. Gal irgi, kaip tėvai, bus lituanistė?

- Ją traukia frankofonijos kultūra. Domėjimąsi prancūzų kalba lėmė nuostabios mokytojos Dalia Šukienė, Berta Bertužytė.

Kamilės pomėgį sportiniams šokiams (jiems atiduota dešimt metų ) teko kiek pristabdyti ir visą dėmesį dabar skirti mokslams.

Sūnus Manvydas irgi besimokydamas sportavo. Kaip sprinteris laimėjo Lietuvos lengvosios atletikos čempionate. Dabar jis – antrakursis, studijuoja kelių inžineriją Gedimino technikos universitete.

Kartais atrodo, kad mes su vyru daugiau savęs atidavėme ne saviems, bet svetimiems vaikams. Džiugu, kad tai nesusilpnino mūsų šeimos ryšių. Nebijau teigti, jog mes su vaikais esame draugai.

- Ar su vyru po darbo grįžę namo atitrūkstate nuo mokyklinių temų?

- Kai kada. Tačiau savaitgalį stengiamės išvėdinti galvas nuo rūpesčių – ištrūkstame į pirtį, pas draugus į sodą arba tiesiog sėdame į automobilį ir riedame per miestelius.

Tačiau būna savaitgalių, kai sėdi namie ir taisai sąsiuvinius, ruošiesi pamokoms.

- Ar neperėmėte iš vyro jo hobio – japonų kalbos ir kultūros?

- Išmokau tik du japoniškus žodžius, reiškiančius „Ačiū“ ir „Laba diena“. Mano pomėgiai keitėsi. Moteriškus pomėgius (mezgimą, kulinariją) keitė domėjimasis religijos istorija, dabar turėdama laisvo laiko minutę gilinuosi į populiariąją psichologiją. Juokaudama žadu: kai mano vaikai baigs mokslus, aš pradėsiu psichologiją studijuoti. O gal taip ir bus?