Šeštadienio interviu
Linas Pučinskas: „Turiu gerai išvystytą šeštąjį jausmą“
Klaipėdos ir Vilniaus „Baltpark“ viešbučių direktoriui Linui Pučinskui vos 32 metai, tačiau jo biografija išties spalvinga. Maskvoje pradėjęs studijuoti žurnalistiką jis pats sau netikėtai Lietuvos ambasadoje tapo už informaciją ir už spaudą atsakingu referentu, o vėliau ir atašė, atsakingu už protokolą. Po to likimas jį nubloškė į Šveicariją, kur studijavo viešbučių vadybą, dar vėliau dirbo didžiausiame „Marriott“ tinklo viešbutyje JAV. Ir tik pasiūlymas vadovauti prieš trejus metus Vilniuje atidarytam „Baltpark“ viešbučiui jį parviliojo atgal į Lietuvą. Be to, kad vadovauja „Baltpark“ viešbučiams, pašnekovas Vilniaus kolegijoje ir Klaipėdos universitete dėstė tarptautinę viešbučių vadybą, yra Lietuvos viešbučių klasifikavimo ekspertas ir konsultantas viešbučių klausimais, Liūtų klubo narys. 2001 metais jis tapo pasaulio viešbučių jaunojo profesionalo antrosios vietos laimėtoju, todėl buvo įtrauktas į pasaulinį „Kas yra kas“ žinyną, o neseniai, minint Turizmo dieną, iš ūkio ministro gavo padėką už turizmo plėtrą.
- Kas Jus sieja su Klaipėda?
- Dar būdamas vaikas visas vasaras leisdavau Klaipėdoje. Čia gyveno mano močiutė. Pamilau šį miestą dėl oro, dėl jūros, dėl žmonių ir dėl laivų. Ta meilė išliko iki šiol, tad labai stengiausi, kad antrasis „Baltpark“ viešbutis atsirastų būtent čia. Klaipėda buvo, yra ir bus ypatingas miestas. Čia savo automobiliu atvažiuoju beveik kas savaitę.
- Ar esate geras vairuotojas?
- Sunku pasakyti. Tfu tfu tfu, bet per dešimt vairavimo stažo metų nesu į nieką įvažiavęs. Stengiuosi gerbti kitus vairuotojus ir niekam nesukelti nepatogumų. Tik į mano automobilį kartą Maskvoje įsirėžė karinis sunkvežimis, kurio vairuotojas buvo visiškai girtas. Mane sužeidė, paplūdau kraujais. Jei sunkvežimis būtų dar smarkiau įsirėžęs į mano automobilį, viskas būtų pasibaigę tragiškai. Daugiau avarijų, ačiū Dievui, nebebuvo.
- Esate labai tituluotas žmogus. Ar dažnai jaučiate žmonių pavydą?
- Mano titulai nėra išskirtiniai. Dirbant ir siekiant užsibrėžto tikslo galima ir daugiau pasiekti. Atviro pavydo nesulaukiau, bet manau, kad užslėpto yra. Turiu gerai išvystytą šeštąjį jausmą ir iškart galiu pasakyti, koks yra su manimi bendraujantis žmogus, ko jis siekia. Man labai patinka paprasti ir nuoširdūs žmonės. Niekad nežiūriu nei į turimus turtus, nei į užimamą padėtį. Vertinu tik nuoširdų bendravimą.
- Gal galite pristatyti savo žmoną?
- Mano gyvenimo draugė Laima dirba farmacinėje kompanijoje Kaune, kur kasdien važinėja iš Vilniaus. Abu esame labai užimti, bet savaitgalius stengiamės leisti kartu. Mėgstame daug keliauti, kuo daugiau pamatyti. Pavyzdžiui, per šias atostogas apvažiavome net penkias Europos valstybes, susipažinome su jų virtuvėmis, vynų rūsiais. Lankėmės Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir Liuksemburge. Keliavome savo automobiliu tam, kad galėtume sustoti ir pamatyti tas vietas, kurios paprastai nebūna įtraukiamos į turistinius maršrutus, tad aplankėme tikrai unikalių, gražių vietų, kur nebuvo nė vieno automobilio su lietuviškais numeriais.
- Kur ir kada susipažinote su savo antrąja puse?
- Mus suvedė draugai. Man pavyko vieną draugą, tokį pat klajoklį, kaip ir aš, kuris ilgai užsibuvo užsienyje, sugrąžinti į Lietuvą. Jo žmonos draugė tapo mano antra puse. Tai įvyko prieš ketverius metus.
- Ar atsimenate savo pirmąją meilę?
- Taip. Tai buvo pirmoje klasėje. Aš norėjau ją vesti, bet mes, pasitarę su savo šeimomis, nusprendėme, kad dar per anksti (juokiasi, - G.B.).
- Kodėl nusprendėte mesti Maskvoje pradėtas žurnalistikos studijas?
- Aš nenusprendžiau jų mesti, tiesiog taip padiktavo pats gyvenimas. Kai Maskvoje pradėjau studijuoti žurnalistiką, buvo Sąjūdžio laikai ir aš tada kaip studentas lankydavausi tuometinėje Lietuvos atstovybėje. Tuo metu joje buvo viso labo vienas kompiuteris ir tik du žmonės mokėjo juo naudotis. Vienas jų buvau aš. Tuometinis Lietuvos Respublikos atstovas Tarybų Sąjungoje Egidijus Bičkauskas man pasiūlė dirbti ambasadoje, tad reikėjo rinktis arba studijas, arba darbą. Nusprendžiau, kad darbas vis dėlto yra įdomesnis. Dėl to, kad pasirinkau jį, visiškai nesigailiu. Ambasadoje praleidau fantastišką laiką. Tada, po Nepriklausomybės atkūrimo, vėl pradėjome užmezginėti diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis ir aš, kaip protokolo atstovas, dalyvaudavau visose tose ceremonijose.
- Ar tvarkant protokolų reikalus pasitaikydavo kokių nors kuriozų?
- Be abejo, nes mums labai daug ko reikėjo mokytis. Gerai, kad kolegos iš kitų didžiųjų valstybių, pavyzdžiui, Vokietijos, Prancūzijos, ambasadų mums visada draugiškai patardavo, kaip elgtis. Tam tikras krikštas mums buvo tada, kai Lietuva atkūrė diplomatinius santykius su Islandija. Tada teko dalyvauti pirmuose diplomatiniuose priėmimuose, kuriuose visi naujai iškepti diplomatai neretai „susimaudavo“, nes, pavyzdžiui, nežinodavo, kokias kojines pasirinkti. Bet tie dalykai buvo lengvai pataisomi.
- Kaip pailsite nuo visų darbų?
- Renkuosi aktyvų poilsį. Jei leidžia galimybės, stengiamės su žmona pakeliauti, net ir po Lietuvą, kur yra tikrai fantastiškų vietų: gražių parkų, apleistų dvarų. Lietuvoje – nuostabi gamta, puikūs miesteliai. Taip pat laisvalaikiu skaitau knygas, lavinuosi. Iš žurnalistikos studijų laikų išliko domėjimasis fotografija. Dirbdamas ambasadoje Maskvoje pradėjau žavėtis klasikine muzika. Tada eidavau į Maskvos didįjį teatrą, kur pamačiau įspūdingiausių spektaklių. Dabar galiu nesunkiai atskirti, kada kūriniai atliekami tikrai nuoširdžiai, o kada atlikėjas dirba tik dėl algos. Operoje jaučiuosi pakylėtas. Čia pailsi siela. Stengiamės su žmona nepraleisti nė vienos premjeros ir Vilniaus nacionaliniame operos ir baleto teatre, ir Kaune, ir Klaipėdoje. Būtų smagu, jei Lietuvoje į operą žmonės pradėtų eiti pasipuošę vakariniais drabužiais, kaip daroma svetur. Deja, kol kas net į premjeras kai kas ateina vilkėdami megztinius. Tuo Lietuva labai skiriasi nuo kitų valstybių.
- Ar ką nors kolekcionuojate?
- Pradėjau formuoti savo vyno rūsį. Labai džiaugiuosi, kad dabar Lietuva yra Europos Sąjungos narė ir todėl iš savo kelionių galiu parsivežti kiek noriu įvairiausių vynų, ne taip, kaip anksčiau, kai leisdavo parsivežti tik po vieną butelį. Esu sukaupęs ir nemažą kolekciją įvairiausių muzikos įrašų – apie 400 kompaktinių diskų.
- Ar sukiojatės virtuvėje?
- Taip. Labai vertinu gurmaniškus patiekalus, bet toks maistas neturėtų tapti kasdienybe. Esu įsigijęs nemažai kulinarinės literatūros, vynų katalogų. Mėgstu gerą kinišką virtuvę, kokios kol kas Lietuvoje nėra, taip pat tokią virtuvę, kur maisto gaminimas ir vartojimas paverčiami tikra švente. Ir pats mėgstu gaminti įvairiausius patiekalus. Patinka sau ir draugams padaryti nedidelę šventę: tada ragaujame įvairius gėrimus, gaminamės fondiu.
- Gyvenote Rusijoje, Šveicarijoje, JAV. Ar planuojate pagyventi dar kokioje nors šalyje?
- Ne. Pragyvenau užsienyje apie dešimt metų ir kol kas manęs ten pasilikti netraukia. Juolab kad Lietuva dabar sparčiai auga, atsiranda naujų ekonominių galimybių, o mūsų bendrovė turi rimtą ir ambicingą projektą – sukurti „Baltpark“ viešbučių grandinę. Kol kas tebėra pati šio plano įgyvendinimo pradžia. Mums dar reikia ištaisyti tam tikras klaidas, sukurti geresnę sistemą. Labai norėčiau ir pats toliau tobulėti profesinėje srityje, baigti Šveicarijoje viešbučių vadybos magistrantūros studijas, bet tai yra tolimesni planai.
- Išbandėte savo jėgas daugelyje sričių. Ar yra darbas, kuriame savęs neįsivaizduojate?
- Taip, be abejo. Taip atsitiko ir su diplomatine tarnyba, kurią palikau savo noru, nes nusibodo prasidėjusi rutina. Pasitraukiau iš diplomatinės tarnybos, nors tuo metu į ją veržėsi ne vienas žmogus. Tai buvo daug kam labai keistas žingsnis, nes tais laikais niekas neišeidavo savo noru, būdavo nebent išprašomi ar išmetami, o aš buvau ta balta varna, kuri išėjo. Kaip bus toliau, neįsivaizduoju. Esu dar pakankamai jaunas ir nežinau, kur gyvenimas mane nublokš.
- Dėkoju už pokalbį.
Naujausi komentarai