Lietuvos radijo laidą rusų kalba girdėjo net Sibire

Lietuvos radijo tinklelyje rusų laida atsirado po karo, tik iš pradžių ji buvo naudojama kaip propagandos įrankis, o vėliau pradėjo keistis, laidos buvo klausomasi net Sibire, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Devyni radijo dešimtmečiai“. Anot Kovo 11-osios akto signataro Vladimiro Jarmolenkos, Atgimimo laikais ši radijo laida darė įtaką žmonėms, esantiems ir kitose barikadų pusėse. Pavyzdžiui, papulkininkis Vladimiras Tarchnanovas, Seime kalbėdamas apie Sausio 13-osios įvykius, prašė atleisti ir pasisakė nepritariantis smurtui prieš Lietuvos žmones.

Lietuvos radijo tinklelyje rusų laida atsirado po karo. Iš pradžių ji buvo naudojama kaip sovietinės ideologijos ir propagandos įrankis, bet, laikui bėgant, redakcija pradėjo keistis: į ją ateidavo vis daugiau laisvai mąstančių žmonių, kurie kas savaitę vykdavo į komandiruotes po Lietuvą. Jie jau suprato, kas iš tikrųjų dedasi šalyje, kaip jai reikia permainų ir laisvės.

Šią laidą mėgo rusai, ukrainiečiai, lenkai, baltarusiai ir rusiškai mokantys lietuviai. Populiarumo viršūnę rusų laida pasiekė Atgimimo laikotarpiu. „Šiuo metu Vilniuje turime apie 30 radijo programų. Anksčiau tai buvo vienintelė programa rusų kalba, todėl nenuostabu, kad ji buvo populiari. Redakcijoje dirbo inteligentiški, savo sritį išmanantys žmonės, kurie žinojo ir Lietuvos, ir Rusijos istoriją“, – sako N. Maliukevičius.

N. Maliukevičiaus žodžius patvirtina ir radijo istoriko Sigito Žilionio rusiškos valandėlės sėkmė. Kiekvieną sekmadienį laidos pabaigoje buvo transliuojama jo parengta laidėlė „Privet, dieksisty“, skirta radijo mėgėjams. Atmintyje įstrigo tolimiausias jam parašiusio autoriaus adresas – „Krasnojarsko sritis, Sibiras“. Devynerius metus eteryje kalbėjęs Sigitas Žilionis nemenkai prisidėjo prie Lietuvos radijo ir laidos rusų kalba populiarumo.

„Nuo 1989 m. kovo mėnesio Lietuvos radiją pradėjo retransliuoti Pamaskvėje esantis trumpųjų bangų siųstuvas. Anksčiau jis buvo naudojamas radijo laidų trukdymui. Šios retransliacijos buvo girdimos gana toli, nes trumposios bangos sklinda aplink visą Žemės rutulį“, – pasakoja S. Žilionis. Taip pat, užsimena jis, Lietuvos radijo eteryje buvo galima šnekėti ką tik nori, visiškai kitaip nei Rusijos laidose.

Redakcijoje dirbo itin gabūs žmonės

Atgimimo laikais žmonės norėjo pasidalyti mintimis, papasakoti savo ir savo šeimų gyvenimo istorijas. Nuskambėjus laidai, vedėjai grįždavo į reakciją ir valandų valandas atsakinėdavo į klausytojų skambučius ir laiškus.

Vosylius Bogomolnikovas radijo vadovu tapo 26 metų, jis puikiai kalbėjo lietuviškai, buvo energingas ir veiklus. Jo pavaduotojas Anatolijus Veleris, atvirkščiai, dažniausiai susimąstęs, vartantis knygą, kruopščiai renkantis kiekvieną žodį. Taip pat verta paminėti dar vieną redakcijos narį – Eduardą Kosobudskį, kuris, būdamas vos 19 metų, pradėjo dirbti televizijos apšvietėju, po kiek laiko tapo profesionaliu žurnalistu. Net sunkiai sirgdamas jis vis vien rengdavo laidas apie rusų bendruomenės visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą.

Redakcijoje buvo nemažai ir jaunimo: Olga Ugriumova, Olegas Silajevskis, Igoris Ravnopolecas, Tadeušas Tomaševskis, kuris režisūros mokslus baigė pas žymųjį Lenkijos teatro ir kino režisierių Andrzejų Wajdą. Baigęs mokslus, T. Tomaševskis grįžo į radiją, kur iki šiol rengia laidas lenkų kalba per LRT KLASIKAI. Kartu su jais dirba Nina Mackevič ir Svetlana Primudrova. Iš šešių žmonių keturi dirba iki šiol ir tai nestebina – kas pamėgsta šį darbą, dirba, kol gali. Pavyzdžiui, I. Sklepovič Lietuvos radijuje dirbo net 25 metus.

„Atgimimo laikais prie siauro eterio staliuko su dviem mikrofonais bandėme priimti net 5–6 žmones. Dabar čia patogus apvalus stalas, mikrofonai, kompiuteris, ausinės. Tada buvo tikrai ankšta. Mano kolegai O. Silajevskiui amžinai trūkdavo sėdimos vietos, jis pritūpdavo prie stalo ir po valandą trukusios laidos vos išeidavo iš studijos. Komunikacija su režisieriais vykdavo gestais ir mimika, nes mygtukas iš studijos nuolatos užstrigdavo“, – pastebi I. Sklepovič.

Verta prisiminti ir kitą radijo darbuotoją Mariją Skubutytę. Visi manė, kad ji skuodiškė – tikra žemaitė, kuri ne tik kalbėdavo, bet ir dainuodavo žemaitiškai. Antrojo pasaulinio karo metu M. Skubutytės motiną su ką tik gimusia mergyte išvežė dirbti į Vokietiją. Supratusi, kad jos naujagimė neišgyvens, kažkurioje stotyje ji atidavė kūdikį nepažįstamai moteriai, maldaudama dukrytę išgelbėti.

Po karo motina ieškojo savo mergaitės dešimtmečius ir rado tada, kai Marija jau pati turėjo dukrą Elžbietą. Įrašinėjau motinos ir M. Skubutytės susitikimą – tai buvo nepaprastai jaudinantis ir labai sunkus įrašas, moterys daug verkė. Gal todėl tą laidą prisimenu iki dabar. Atgimimo laikais parengėme nemažai laidų, kuriose žmonės pasakojo apie tremtį, artimųjų netektis. I. Sklepovič taip pat gražiai prisimena režisierę M. Skubutytę visada profesionaliai atlikdavo savo darbus, būdavo linksma, gerai nusiteikusi.