Ašaros ir juokas. Skausmas ir džiaugsmas. Bendravimas ir žaidimai. Taikos mokytojomis pasivadinusios 21-ų Nadežda Jevdokimova ir 28-erių Svetlana Kosenko vasaros atostogas praleido žaisdamos su karo pabėgėlių sirų vaikais.

Kelionei uždirbo pačios

Į Turkijos teritoriją, esančią prie pat Sirijos sienos, draugės išvyko iš Danijos Ulfborgo miesto. Jame vietos koledže Nadežda ir Svetlana studijuoja pedagogiką.

Prieš trejus metus iš gimtojo Visagino Nadežda išvyko nepatenkinta Lietuvos švietimo sistema: mergina norėjo kažko alternatyvaus ir įdomaus.

Už keturių kilometrų nuo Ulfborgo įsikūrusi Tvindo vietovė, kur gyveno Lietuvos pilietės, garsėja dar neseniai didžiausios pasaulyje titulą turėjusia vėjo jėgaine. Alternatyvią pedagogiką Ulfborgo studentai derina su praktika, nes kiekvienas mokytojas privalo pažinti ir vaikus, ir suaugusiuosius.

"Todėl daug keliaujame ir ieškome skirtingų žmonių, o vasaras stengiamės praleisti prasmingai", – šiemet Nadežda ir Svetlana nusprendė pusantro mėnesio savo atostogų aukoti kelionei į Turkiją. Jos atvyko prie Sirijos sienos.

Koledžo studentai turi  bendrą biudžetą, kartu tariasi, kiek pinigų gali skirti maistui,  kelionėms – smulkiems ir dideliems dalykams.

Visi studentai, pernai dirbę mokytojais Danijoje, šiemet vasaros atostogų kelionei galėjo išleisti apie 10 tūkst. kronų (apie 1300 eurų).

"Vieni pasirinko kelionę į JAV, kiti – į Nepalą, treti – į Latviją, o mes – pas Sirijos pabėgėlių vaikus", – apie prasmingą vasarą pasakojo Nadežda ir Svetlana.

Girdėjo bombardavimo garsus

Kukliu biudžetu disponavusios merginos kelionę pradėjo Adanos mieste. Po to tęsė Gaziantepe, Kilyje, Chatajaus ir kituose miestuose. Jos nemokamai gyveno pas paprastus žmones, pasinaudodamos tarptautiniu keliautojų tinklu "CouchSurfing".

Per pusantro mėnesio pakeleivinėmis mašinomis, autobusais nuvažiavo apie 700 kilometrų, bendravo su labdaringų ir pabėgėlių vaikams padedančių organizacijų aktyvistais, kasdien po dvi tris valandas skirtingose vietose žaidė su sirų vaikais.

"Kartais nuo Sirijos sienos buvome už 100 kilometrų ir girdėjome, kai vakarais prasideda bombardavimas, šaudymas, kartais nuo sienos mus skirdavo vos du metrai", – neeilines atostogas prisiminė Nadežda.

Vaikams reikėjo mokslų, dailės, mokytis gimtosios kalbos. Vaikams reikėjo žaidimų ir dėmesio.

N.Jevdokimova tapo kloune, linksmino vaikus, o jos kolegės Svetlanos rankose dažnai buvo fotoaparatas.

Pabėgėliai, neradę darbų, aprimus mūšiams Sirijoje vykdavo atgal namo, po to – vėl grįždavo į stovyklas, prasidėjus karo veiksmams išvykdavo iš stovyklos į tėvynę.

Įprastai pabėgėlių stovyklos įrengtos 20–30 kilometrų už miestų.

Norėjo žaisti su vaikais

Nadežda atvykdavo jau pasipuošusi klouno nosimi. Didžiausias pabėgėlių centras, kuriame joms teko lankytis, buvo ištuštėjęs: pievose spygliuota tvora aptvertame palapinių miestelyje, kurio viduryje tebuvo vandens mazgas, tuo metu gyveno tik apie 100 vaikų ir šiek tiek daugiau suaugusiųjų.

"Mus priėmė puikiai, – pasakojo Nadežda, pasiteiravus, kokia buvo musulmonų reakcija į dvi jiems svetimas baltaodes. – Jie jau įprato, kad čia lankosi žurnalistai, kuriems reikia istorijų, fotografijų. O mums nereikėjo nieko. Tik žaisti su jų vaikais. Todėl sirai, dažniausiai tai buvo kurdai, buvo laimingi, kad svetimas savanoris, net ne iš organizacijos, nori pažaisti su vaikais."

Merginos netrukus patyrė, kad sirų vaikams labai trūksta dėmesio, meilės ir kartais dėl to jie tampa savotiškai agresyvūs.

"Kuris nors čiupdavo už rankos ir norėjo, kad žaistum būtent su juo. Dėl mūsų dėmesio jie varžėsi vienas su kitu, – prisiminė merginos. –  Jų žaidimai buvo svaidymasis akmenimis, pagaliukais, vaikiškos pramogos ant smėlio. Mes šokome, juokavome, sukomės ratu, čiupinėjome už galvų, žaidėme su balionais, kvailiojome."

Patys mažiausieji būdavo su mamomis, bet 2–13 metų vaikai mielai žaisdavo su lietuvėmis.

Kas badė akis

Skirtinga atvykėlių ir pabėgėlių religija bendraujant ir žaidžiant neturėjo jokios įtakos.

"Suaugusieji turi griežtesnes religines ribas. Vaikai yra vaikai. Tiesa, tarp karo vaikų ir Europos vaikų yra didelis skirtumas, – pripažino N.Jevdokimova. – Bet jei su jais elgiesi ne kaip su suaugusiaisiais, neskubėdamas pramuši karo padarinių kaukę, vėl atrandi vaiką."

Ar didelis skirtumas tarp karą patyrusių Sirijos ir išlepintų Vakarų Europos vaikų?

"Karo vaikai pernelyg anksti suaugo, – Nadežda matė, kaip jau 3–5 metų sirų berniukai dirba, renka šiukšles, plastiką, 5–10 metų mergaitės globoja savo jaunesnius broliukus ar sesutes. – Bet giliai širdyje jie – vaikai. Niekas nenori suaugti, neišgyvenęs vaikystės. Todėl neretai dėl žaidimų, dėmesio stokos vaikai išgyvena vidinį konfliktą. O pralaužęs ledus randi pačius laimingiausius vaikus. Ir nėra jokių amžiaus, religijos, lyties skirtumų – jie žaidžia, juokiasi ir būna labai laimingi."

Grįžus į Europą – Lietuvą, ypač Daniją, akis bado, kiek daug dėmesio vaikai gauna iš mokytojų, tėvų, kiek daug jie turi žaislų.

Vis dėlto Nadežda nekaltina vaikų: jie yra tokie, kokie yra suaugusieji, kurie mažuosius auklėja ir yra pavyzdys. Vaikai mato ir perima geriausias ir blogiausias suaugusiųjų savybes.

Ir vėl kariauja

Bendraudamos su daugeliu žmonių merginos, net ir nenorėdamos iškvosti, išgirsdavo jų istorijų.

Vienas sirų karys, kuris gynė valstybę, pabėgo iš kariuomenės.

"Turėjau vykdyti įsakymus. Kartą su tankų būriu turėjome įsiveržti į miestą. Deja, mūsų tanką anksčiau pašovė, jis sugedo, ėmė degti, – prie laužo šviesos vėlyvą vakarą pasakojo Asadas. – Išsigandome. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, tai mus išgelbėjo. Tankų koloną mieste apsupo sukilėliai, o vyriausybės armijos karininkai perdavė komandą raketomis ir bombomis sunaikinti visus – ir sukilėlius, ir saviškius."

Kai Asado tėvai ieškojo dingusio sūnaus, jiems buvo perduota, kad jis žuvo.

Kartą vakarieniaudamos su aktyvistais lietuvės išgirdo bombų sprogimus.

"Ir vėl kariauja", – atsiduso vienas aktyvistas siras. Juos nuo karo fronto skyrė ne daugiau nei 100 kilometrų.

Suruco miestelyje Nadežda ir Svetlana apsilankė pastate, kuriame turėjo vykti internacionalinio jaunimo forumas. Išvykusios į kitą miestą jos ilgai nebuvo pasiekiamos draugų, neturėjo galimybės naudotis internetu.

Jau vėliau iš susijaudinusių draugų ir artimųjų žinučių jos sužinojo, kad Suruco mieste, tame pačiame pastate, kur jos lankėsi ir vyko jaunimo forumas, po penkių dienų susisprogdino savižudis.

Mylėk tik mane!

Kokie yra sirai?

"Geri. Kaip beveik ir visi pasaulio žmonės", – įsitikinusi N.Jevdokimova.

Tiesa, jai buvo liūdna matyti karo palaužtus vyrus ir moteris, kuriems nusvyra rankos ir jie praranda viltį, negalvoja apie rytojų.

"Šokiruoja, kai matai jų akyse neviltį, suvokimą, kad rytojus bus toks pat, kaip ir ši diena, – atsiduso Nadežda. – Ir tai mato vaikai."

Jos akyse ir dabar – vienos tamsiaplaukės įdegusios ir liūdnos mergaitės veidas, prašantis meilės.

"Gestais bandžiau rodyti, kad myliu ir tave, ir kitus vaikus, su kuriais kartu žaidėme, – aiškino švelnumo, dėmesio, globos išsiilgusiai mergaitei Nadežda. – Bet ji purtė galvą ir reikalavo mylėti tik ją."

Kokia buvo tėvų reakcija į su jų vaikais žaidžiančias atvykėles?

"Mes nenorėjome jokios naudos. Ir tai sušildė jų širdis. Jie buvo laimingi, matydami besijuokiančius ir linksmus savo vaikus, nes jiems trūko energijos ir vilties", – teigė taikos mokytoja.

Pabėgėliai dažniausiai gyvena palapinėse. Miega ant medinio pagrindo pasidėję pagalvėles.

"Valgo ryžius, kruopas, pupeles, alyvuoges, – mėsos, saldumynų, saldainių Nadežda nematė. – Pabėgėliai beveik neturėjo daržovių, vaisių, nes tai – brangu."

Džiaugsmo ir skausmo ašaros

Taikos mokytojomis save vadinusios Nadežda ir Svetlana yra kategoriškai nusiteikusios prieš bet kokį karą.

"Jo padariniai – baisūs. Karas – tai verslas, – įsitikinusi Nadežda. – Ginklai kainuoja, kažkas iš to uždirba ir suinteresuotas, kad karas vyktų. O savo tikslų galima siekti be ginklų, taikiu būdu, kaip tai darė Mandela, Gandhi. Žudyti dėl taikos nėra pasiteisinimas. Geriau žmonės investuotų į mediciną, ekologiją, gamtos problemas, skrydžius į kosmosą."

Pabėgėlių stovyklose lietuvės nenakvojo, nors jas nuolat ragino pasilikti vakarienės. "Mums sakė, kad Turkijos kariuomenė pabėgėlių palapinėse naktimis dažnai atlieka kratas", – prisipažino N.Jevdokimova.

Ar jos ten matė ašarų? Taip. Ir nemažai.

"Kai prieš mums išeinant ateidavo laikas atsisveikinti, kartais verkdavo vaikai. Dar dažniau matėme ašaras jų tėvų veiduose. Jie buvo laimingi, kad jų vaikai bent laikinai užmiršo sunkumus, rūpesčius", – kalbėjo Danijoje pedagogikos besimokanti studentė.

Kartą ašarų nesulaikė ir lietuvės. Kai reikėjo atsisveikinti, vaikai norėjo tą laiką sustabdyti ir paprašė išklausyti jų dainų.

"Aš esu paukštelis, kuris išskrido iš karo..." – dainavo vaikai. Visos jų dainos, atliekamos persų ir arabų kalbomis, – apie karą. Klausydamasi jų Nadežda, Svetlana, kiti aktyvistai nesulaikė ašarų.

"Vaikai, – kalbėjo Nadežda, – turi dainuoti apie nykštukus, žvėrelius, spalvas, saulę, pasakų būtybes. Bet tik ne apie karą."