Lygiai prieš 95 metus įkurtos Lietuvos valstybės kariuomenės pradžia nebuvo labai kuo nors išsiskirianti – ją sudarė šimtas iš revoliucinės Rusijos grįžusių lietuvių karininkų ir vos 50 karių savanorių. Bet kai iškilo grėsmė Nepriklausomybei, susibūrė 20 tūkst. vyrų armija, kurios kovinę dvasią palaikė ir jiems skirtas savaitraštis "Karys".

Kovinei dvasiai pakelti

Spaudos galia buvo svarbi visais laikais ir ypač karo metu. Tada saviškių platinami leidiniai atliko propagandinį-informacinį vaidmenį armijos kovinei dvasiai palaikyti, o priešo spaudos tikslas buvo priešingas – demoralizuoti karius ir palaužti jų pasitikėjimą vadais.

Tad jau vykstant Nepriklausomybės kovoms Lietuvoje, 1919 m. pradėtas leisti savaitraštis "Karys", skirtas armijai, visuomenei ir jaunimui.

Pirmaisiais leidimo metais jame spausdinta naujausia informacija iš fronto linijų Lietuvoje, tarptautinių įvykių apžvalga, skatinimai aukoti ir kitaip remti Nepriklausomybę ginančią kariuomenę, taip pat į šį leidinį kreipdavosi kariai, kuriems iškildavo tam tikri klausimai. "Karyje" pasirodydavo ir kareivių kūryba, ir šiaip visokie linksmi ar įdomūs to meto kariški nutikimai.

Iš ugnies linijos

1920 m. sausį savaitraštis "Karys" pirmajame puslapyje išspausdino informaciją "Iš fronto". Nurodoma, jog žinios gautos telefonu.

"N divizijos štabas praneša: pabėgusieji iš Vilniaus mūsų kareiviai pasakoja, kad praėjusį pirmadienį Vilniaus gatvėse smarkiai buvo susikovę varšiaviakai su želigovskininkais; šaudėsi ir granatas mėtė.

Kitos N divizijos štabas praneša, kad lenkai labai pradėjo bijoti lietuvių. Buvo toks atsitikimas: ties Rudzižiskiu 12 lenkų raitelių (211 Dombrovskio pulko) užpuolė mūsų 5 žvalgus. Mūsų kareiviai tuoj nukovė 4 arklius, kiti bematant išsisklaidė. Likę be arklių 4 lenkai atkakliai kovėsi, bet visi žuvo. Mūsų 5 vyrai grįžo sveiki" (citatų kalba netaisyta – A.D.).

Atsikirto už Vilnių

1920 m., lenkų kariuomenei užėmus Vilnių, lietuviai negalėjo sutramdyti nuoskaudos ir visais būdais stengėsi savo priešininkams už tai įgelti. Po tų įvykių praėjus net dešimtmečiui, šitai atvirai demonstruota ir spaudoje, skirtoje Lietuvos kariams.

Štai žinutė "Lenkų erelis "subolševikėjo": "Lenkų valstybės herbas erelis labai buvo panašus į riebią vištą, neveltui mūsų kareiviai 1919–1920 metais jį vadindavo "baltoji višta". Pagaliau tai pastebėjo ir patys lenkai. 1927 metų pabaigoj buvo išdirbtas ir įstatymu patvirtintas naujas herbo pavyzdys. Čia lenkų "erelis" jau nebepanašus į riebią vištą, bet į ... liesą apipešiotą vištą.

Višta, tai višta. Tai dar pusė bėdos. Bet vieną gražią dieną pasirodė, kad "liesoji višta" yra "subolševikėjusi". Neseniai valstybinė pinigų kalykla, išleidimui naujų 1 ir 5 zlotų monetų, betirdama valstybės herbo erelio piešinio pavyzdį, pastebėjo ant erelio sparnų bolševikų ženklą – penkiakampes žvaigždes. "Vištos piliečiai" pakėlė spaudoj didžiausį triukšmą ir pradėjo ieškoti erelio "subolševikinimo" kaltininkų. O "liesoji višta" ir dabar tebestypso pasipuošusi penkiakampėmis žvaigždėmis".

Skatinimai aukoti

Lietuvos kariuomenės kūrimas buvo labai sudėtingas, juolab tuo pat metu teko kautis už jaunos Respublikos laisvę. Kariams trūko ginklų, drabužių, maisto. Todėl savaitraštyje "Karys" nuolatos pasirodydavo tokio turinio skelbimai: "Nori taikos, bet jos nebus, kol mūsų armija nebus galinga. O armija bus galinga tik tada, kada visi Lietuvos gyventojai apie ja rūpinsis".
"Kraštas ramiai gyvena, nes kariuomenė jį nuo priešų užstoja. Pilieti! Būk vertas savo kariuomenės ir atiduok jai paskutinį kąsnį!"

"Piliečiai! Artinasi Kalėdų šventės. Nepamirškite, kad tos šventės ir kareiviams brangios. Todėl pasirūpinkite, kad ir jiems Kalėdos būtų linksmos ir sočios, siųskite, ką galėdami – maisto, tabokos, poperosų, šiltų rūbų, knygų, laikraščių, – tiesiog į pulkus, batalionus, komendantūras arba Gynimo Komitetams, kurie jūsų dovanas nusiųs į frontą. Ypač atsiminkit frontą, nes tik ačiū jam, jūs ramiai Kalėdas švęsite".

"Kareivi! Šalta tau apkasuose, šalta ir sargyboj stovėti. Todėl parašyk savo namiškiams, kad pirktų valstybinės paskolos lapus – tada Valdžia turės pinigų šiltiems rūbams nupirkti".
"Kariai! Reikia Želigovskius iš Vilniaus išvaryti! Rašykit savo giminėms, kad pirktų Valstybės paskolos lapus, nes reikia pinigų ginklams ir šoviniams".

"Kas klausia, tas neklysta"

Kariūnų tarpe buvo ir labai populiari "Kario" rubrika "Kas klausia, tas neklysta". Ten visi, kuriems kildavo kažkokių neaiškumų, galėdavo parašyti ir gaudavo atsakymą.

"Kls. Gerbiamoji Redakcija! Nuolankiai prašau paaiškinti Tamstų laikrašty, ar galiu būti paleistas iš kariuomenės aš 23 m. amžiaus kareivis, kaip atitarnavęs 2 metu. Tarnauju kariuomenėj nuo 1919 m. sausio 15 d. Su tikra pagarba kareivis P.Švilpa.

Ats. Jokių būdu: dabar karo laikas, kai karą laimingai pabaigsim, tada ramiai gyvensim, o dabar ne laikas apie užkrosnį sapnuoti. Red."

"Kls. Gerbiamoji Redakcija! Prašau paaiškinti, ar galiu išsivaduoti iš kariuomenės. Aš mobilizuotas felčeris gimęs 1877 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos kariuomenėje tarnauju nuo 1919 m. birželio 19 d. Nr. 48 "Karys" aiškina, felčeriai esą tik ligi 43 metų mobilizuoti, sumobilizuotiems, ar galima pasiliuosuoti daugiau kaip 43 metų? Su tikra pagarba 3-os batarėjos felčeris B.Tauroševičius.

Ats. Tamsta iš kariuomenės išsivaduoti negali. "Kario" Nr. 48 buvo padaryta korektūros klaida, vietoj "43" metų reikia skaityti 45 metų."

Kova su grafomanais

Galima spėti, kad "Kario" redakciją pasiekdavo daugybė rašinių, kurių autoriai siekė, kad jų kūryba būtų išspausdinta. Dauguma tų kūrėjų buvo kariūnai. Redakcija visų savo bendradarbių per spaudą prašydavo vartoti kuo mažiau "retai kam pažįstamų žodžių", o rašyti gyva, kiekvienam suprantama kalba, nes "Karys" "daugiausia yra skaitomas iš sodžiaus kilusių jaunuolių, todėl prie jų ir reikia taikintis".

"Be to, redakcija yra užversta tokiais feljetonais, eilėraščiais bei apysakutėmis, kurie ir tekalba vien apie meiliškus nuotykius kareivių su mergomis už kareivinių rajono arba atostogose. Jeigu dėti tokius raštus, tai atrodytų, kad kareivio gyvenime nieko įdomesnio nėra, kaip tik meiliški nuotykiai", – piktinosi "Kario" redaktorius.

Todėl neretai savaitraščio puslapiuose pasirodydavo tokios žinutės:

"Antanui Paškevičiui. Tamsta, kaip matom, nesuprantate, kas yra tautosaka. Nespausdinsim.

Elgetai. Kalbos nemokant, eilėraščių rašyti negalima. Tą vaizdelį prozos forma nupasakokit.

3 pulko Kariškiui. Su bevardžiais žmonėmis mes negalim jokių reikalų turėti.

J.Stuokekalniui. "Pilsuckio prakeikimas" tikra "karunka" – imk ir giedok; toks būdas rašyti visai netikęs. Kam rašote eilėraščius, jei nežinote, kas tas eilėraštis yra? Jei paprastai rašytumėt, gal šis tas ir išeitų.

Tyleniui. Praneškite savo adresą – eilėraščius grąžinsim.

Majorui Petraičiui. Tamstos rašinio "Baimė ir kova su ja" nespausdinsim: 1) supinta baimė ir išgąstis, 2) psichologinio baimės analizo nepadaryta, 3) fiziologiniai baimės palydovai ir jų reikšmė nepaminėta, 4) dirbtinai izoliuota baimė nuo kitų jausmų ir santykiai su jais nenurodyta, 5) dirbtinai baimė su protu sujungta ir t.t.

A.N., J.Velterkai ir Vyčiui. Eilėraščių nespausdinsim.

Mykolui Baleikai. Galimas daiktas, kad Tamstai ir sekasi eilėraščiai rašyti, bet mums geriau nesiųskite jų: visai nesiseka skaityti".

Anekdotų galia

Jau vien redakcijos susirašinėjimas per spaudą su skaitytojais ir bendradarbiais po beveik šimto metų skamba kaip anekdotas. Tačiau šie tekstai tada niekam nebuvo juokingi. Anų laikų anekdotai, spausdinti "Karyje", dar ir šiandien atrodo žaismingi.

"Puskarininkis aiškina kareiviams apie telefoną, bet tie jo nesupranta. Tada jis jiems duoda pavyzdį:

–Įsivaizduokite, sako, kad telefonas yra didelis šuo, kurio galva yra Kaune, o uodega – Ukmergėje. Kai Ukmergėje jį patrauksi už uodegos, tai jis Kaune ir loja. Supratote?
– Taip, tamsta būrininke, suprantame, o kaip yra įtaisytas radijas?
– Tai visai tas pats, tik be šuns".

"Atvykusiems į frontą naujokams viršila aiškina, kur čia yra lauko virtuvės, kur šovinių vežimai, kur perrišimo punktas. Vienas inteligentiškas žydelis priėjęs klausia:
– Pons viršila, prašom pasakyti, kur čia yra nelaisvė".

Kariški vaizdeliai

Savaitraštyje "Karys" skaitytojus džiugino ir keisčiausi rašiniai. Štai Jonas parašė, kaip pats tvirtino, tikrą atsitikimą apie katiną-sprogdintoją.

Esą tai nutiko 1919 m., kai bolševikų agentai gavo įsakymą susprogdinti svarbų geležinkelio tiltą. Jie jį norėję susprogdinti taip, kad ir traukinys nukentėtų. Todėl sugalvojo tokį planą.
"Iš artimiausios trobos pagavo katiną ir atnešė prie tilto. Bombas užtaisę nuvedė nuo jų virvelę ir ją pririšo prie katino kojos. Prieš pat katino nosį padėjo mėsos gabalą. Bolševikai manė, kad katinas ramiai ės mėsą, o išgirdęs traukinį, bėgs į šalį ir patrauks virvelę. Atlikę tą darbą bolševikų agentai pasišalino. Tačiau katinui nusibodo sėdėti vietoj ir jis nutarė sprukti šalin, bet, pasirodo, virvelė neleido. Katinas patraukė antrą kartą virvelę stipriau ir paslėptosios bombos sprogo. Po kiek laiko atėjo traukinys, tačiau mašinistas pastebėjo katastrofą ir nelaimės buvo išvengta. Betyrinėjant katastrofos priežastis, po tilto skeveldromis rastas užmuštas katinas".